Pasipiktinusiai, bet pozityviai

Nežinau, kokia iš manęs pašnekovė ir rašytoja rimtom temom...  Bet šis įrašas bus kitoks. Iš  vidaus. Iš šiek tiek giliau.

Šiandien naršiau internete ir atsitiktinai užtikau vienos merginos pasakojimą:

"Net nežinau nuo kuo pradėti. Tiesiog, man 16 m. Turiu daug problemų, nemoku bendrauti su žmonėmis. Esu labai kompleksuota. Kompleksuoju dėl visko: neaiškios tarsenos, veido, figūros. Neturiu artimo žmogaus, kuriam galėčiau pasipasakoti. Apskritai, jaučiuosi labai vieniša, dažnai save nuvertinu. Jaučiuosi taip prastai, kad nesinori eiti į viešumą, su kažkuo bendrauti, labai užsidariau savyje. Vaikštau su dirbtine šypsena, nors iš tiesų paskutiniu metu aplink save nebematau nieko gero, gyvenimas visiškai nebemielas."

Nežinau kaip jūs, bet aš paskutiniu metu vis dažniau galvoju, kokiam pasaulyje mes gyvenam. Kaip viskas nebetikra, nebetvirta. Vaikštom užsidėję kaukę ar net krūvą jų. Šypsomės, net jei viduje jaučiamės siaubingai. Komplimentai dažniausiai sakomi tik dėl formalumo. Klausiam "kaip sekasi?" vien dėl formalumo. O jei paklausia mūsų, atsakome "gerai" . Įprasta. Bijom atsiverti. Geriau vaikštom užsilipdę etiketę, nei pasirodom, kokie esam iš tiesų. Bijom išsakyti savo nuomonę, nes bijom būti pasmerkti arba išjuokti. Bijom būti savimi. Draugystė laikosi ant vis silpnesnio pagrindo. Pasitikėjimas tapo retenybe, melas - įprastu dalyku. Esam tokie jauni, o jau ne kartą įskaudinti. Tame ir yra bėda. 

O kas blogiausia - daugelis tai suprantam, tačiau nieko dėl to nedarom. Juk ką pagalvos aplinkiniai? Iš tiesų. Neišsiskirk iš minios ir viskas bus gerai.

Dažnai mes slepiam savo vidinę būseną. Kodėl? Todėl, kad dažnai ji ne tokia, kokią mano esant aplinkiniai. Įprasta, kad dabar žmogaus išvaizda dažnai vertinama labiau, nei asmenybė. Arba dar blogiau: jei neturi gražios išvaizdos, retas nori pažinti tavo asmenybę. Pagalvokit, kokią svarbą įgavo visi tie išoriniai dalykai: išvaizda, pinigai, drabužiai, socialinė padėtis?

Ir daaar venas LABAI blogas dalykas: Esam pernelyg savikritiški. Neįtinkam visų pirma sau. Esam sau negražūs. Nustebtumėt, kaip dažnai iš jaunos, simpatiškos panelės lūpų girdžiu "Aš sau negraži. Man nepatinka mano ūgis, svoris, nosis..." Kas dar? Balsas, batų išmiera, pirštai, nagai, eisena - viskas negerai... Ilgainiui žmonės įsivaro nemenką kompleksą dėl savo kūno, dėl to, kaip atrodo. 

O dabar šiek tiek pozityviau!

Privalai išmokti save mylėti tokį, koks esi. Aukštą, žemą, šviesiaplaukį, tamsiaplaukį. Bet kokį. Įsikalk sau į galvą: tu esi nuostabus. Gražus. Protingas. Fainas. Ir niekas, o ypač tu pats neturi teisės savęs menkinti. Nepamiršk savo privalumų. Pabrėžk juos. Užmaskuok savo trūkumus ar net panaikink, jei įmanoma. Pradėk sportuoti, jei nori geresnės figūros. Nepatinka akiniai? Nešiok akių lęšius. Nori būt aukštesnė? Dėvėk aukštakulnius. Daryk kažką dėl savęs. Svarbiausia, kad pats jaustumeisi gerai. Gyvenimas per trumpas būti nelaimingu.

Pabaigai: Šypsokis! Ne tik iš išorės. Svarbiausia, iš vidaus. Būk laimingas. Būk gražus. Besišypsantis veidas visada gražesnis, nei paniuręs. Pats gražiausias žmogus - laimingas žmogus, kurio veide spinduliuoja šypsena, o akyse - pasitikėjimas savimi. 

P.S. Galit mane primušti. Prisivalgiau šokoladinių saldainių. Ir taip nuo sūrelio išberta, o dabar kas bus? :(

P.S.S. Radau šiandien naują dainą, labai užkabino! http://www.youtube.com/watch?v=4Ba_qTPA4Ds
P.S.S.S. Atsiprašau, jei nerišlu. Tiesiog galvoje sukosi begalybė minčių...