Brrrrrrrrr...

Dažnai kitiems sakau, kad svarbiausia - pozityvus
mąstymas. O, kad pati galėčiau sau tai pasakyti
 taip pat įtikinamai, kaip kitiems...

Viename savo įraše dar pati rašiau, kad žmonės per daug sureikšmina mokslo metų pradžią. Dar rašiau, kad nusiteikia blogiausiam, o vėliau taip ir būna. Išankstinis nusistatymas turi didelės įtakos tolesniems žmonių veiksmams, nuotaikoms. Jei tikiesi blogiausio - jautiesi įsitempęs, būni susikaustęs, ne savimi. Taip negerai. Atrodo, viską suprantu, bet vis tiek negaliu nugalėti to nerimo, nežinios ir jaudulio.

Bijau rugsėjo 2-osios. Bijau naujų mokslo metų, matematikos ir naujos mokytojos, kuri ją dėstys, 10 klasės egzaminų, bijau, kad būsiu perkelta į kitą anglų k. pogrupį, kad nutiks kažkas blogo, bijau bijau, bijau. Turiu lakią vaizduotę ir paskutiniu metu man ji nė velnio nepadeda. Atrodo, klasė ta pati, tik 2 (arba 3) nauji žmonės, bendraklasiai ganėtinai faini, bet vis tiek jaučiu tą sunkų jausmą, užgulusį krūtinę. Suprantu, kad lyg ir nėra dėl ko jaudintis, bet vis tiek nepavyksta atsikratyti blogų minčių ir rankos nenustoja drebėti. Uhhhhh... Savyje labiausiai to ir nemėgstu, kad esu labai emocinga. Kai sakau "labai", tai omeny turiu "LABAI". Menkiausi dalykai man gali sukelti didžiausią liūdesį, o dar dažniau pyktį. Stengiuos tvardytis, dažnai man tai pavyksta, bet ne visada. Šiandien ta diena, kai nepavyksta. Jaučiuosi išmušta iš vėžių, suirzusi, suerzinta ir trūkta vienos žiežirbos iki jausmų krizės, kai visi blogi jausmai susikaupia, o tada smarkiai nukenčia mano nervinės ląstelės. Ilgą laiką savyje užlaikau neigiamas emocijas ir neleidžiu joms išsiveržti į išorę. Tačiau ten jos ir lieka - viduje. Blogai. Labai blogai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad greitu metu ta žiežirba iš kažkur neatsiras.

Gerai, kad yra daina, kuri mane atpalaiduoja.