Ilgesingi vakarai, kai jausmai liejasi

Ir vis dėlto nei kibirai arbatos, nei tonos šokolado
nenuramins to ilgesio vakarais...

Nors ir bandau to nepripažinti, ilgiuosi. Labai ilgiuosi. Ilgiuosi žmonių, buvusių draugų, senų gerų laikų, iš kurių dabar liko tik plačią šypseną veide įžiebiantys prisiminimai. Ilgiuosi skautų. Tų bemiegių naktų, vakarų prie laužo, naktinių pokalbių, žvakučių tamsoje, skautiškų dainų, savo vadovų, stovyklų, skautiško maisto, žygių, atsiskaitymų iš patyrimo laipsnių, skautų centro, Draugystės parko stotelės, renginių, miško, gitaros garsų, palapinių, uosto, tų jaukių vakarų, ankstyvų rytų... Visko. 

Džiaugiuosi dėl laiko, kurį ten praleidau, nes dabar jis man dovanoja pačius šilčiausius prisiminimus. Pirmi trys skautavimo metai buvo ir visada išliks pats turtingiausias gyvenimo laikotarpis. Niekur kitur nebūčiau tapus tokia, kokia esu dabar. Niekur kitur nebūčiau gavus tiek gyvenimo pamokų. Net jei kai kurios jų, paskutiniais metais, buvo itin skaudžios, už jas galiu tik padėkoti. Niekada nesigailėsiu nieko, ką ten patyriau, kadangi visa tai išėjo tik į gerą. Mano charakteriui, mano požiūriui ir mano suvokimui. Nors po paskutinių skautavimo metų širdy liko didžiulis randas,  kuris gijo labai lėtai ir net dabar nėra pilnai užgijęs, vis tiek šypsausi. Kadangi gerų prisiminimų yra tūkstantį kartų daugiau, nei blogų. 

Ir dar šimtas kitų įamžintų akimirkų, milijonas neįamžintų, bet visos jos kelia tik šypseną. Nesvarbu nė kaip aš atrodau tuose nuotraukose (taip, seniau nešiojau akinius ). Svarbiausia tai, kad įamžintos akimirkos, kurių metu buvau laiminga, nes mane supo mylintys ir mylimi žmonės. Turėjau geriausius draugus, vadovą, su kuriuo buvau artimesnė, nei su savo tėvais. Turėjau nuostabų laiką ir kūriau prisiminimus, kurie dabar man ir teliko. 

Žinau, kad net ir po visko į tam tikrus žmones galėčiau kreiptis pagalbos sunkiausiu momentu ir visada būčiau išgirsta bei sulaukčiau pagalbos. Visada turėsiu ramstį iš ten. 

Nežinau, ar tie prisiminimai kelia daugiau šypseną, ar liūdesį. Liūdna, nes tiek nesveikai daug praradau per savo kvailą charakterį, tiek velniškai daug sugadinau. Skaudu, kai buvę kone geriausi draugai dabar tėra paprasti praeiviai gatvėje, su kuriais net nepasisveikinu. Skaudu matyti nuotraukas, kuriose vietos man nebėra ir niekad nebebus.  Skaudu dėl atšalusių santykių ir dėl to, kad nebebus nieko panašaus. Išėjimas buvo protingiausias dalykas, kurį galėjau padaryti. Nebeturėjau ko prasti, kadangi visą savo tikrąją "šeimą" jau buvau praradusi. Kaip sakoma, principai galbūt ir palieka tave išdidžiu, tačiau nelaimingu. Labiausiai dėl to ir skauda, kad tiek turėjau ir tiek praradau. Liko tik nuostabūs prisiminimai ir keli žmonės iš tų laikų. 

Neištryniau nė laiško, rašyto vadovei Neringai, kai išėjau.

Neringa,

Šiaip nežinau nuo ko pradėt, bet pradėsiu. Daug gražiau ir garbingiau būtų viską tau pasakyti į akis, bet... Aš labai ilgai svarsčiau, galvojau ir priėjau prie vieno svarbaus sprendimo. Išeinu iš skautų. Tai mano galutinis sprendimas ir daugiau jo nebe pakeisiu. Suprantu, kad esu gana daug pasiekusi skautuose, esu Flotilės ir Didžiojoj įguloj,  lyderiauju...  Bet kaskart atvykdama į skautų renginius, stovyklėles, nervinuosi,  esu padariusi daug klaidų tiek Labanausko laive, tiek toj pačioj Juodataškių piranijų valty. Daug man brangių žmonių nuo manęs nusisuko, manim nusivylė, tarp jų net pats Algimantas. Esu padariusi labai daug klaidų ir jau niekada nebus kaip anksčiau, labai daug kas manęs nemėgsta, o tas nemėgimas perauga į vis didesnes nesąmones. Ne tik į apkalbas, nefainą atmosferą, bet ir į kuriamas netikras mano akf.fm anketas, kur vyksta pastovūs stūmimai ir pan.. Bandžiau viską pradėti iš naujo pereidama į tavo laivą, pasikeisti, kurti naują valtį, bet ten ir vėl darau tas pačias klaidas, kyla vėlgi pykčiai, o juolab, kaskart matau tuos pačius žmones, kurie man buvo brangūs ,o dabar net nepalaikom ryšio ir jaučiama netgi antipatija. Skaudu. Kaip bebūtų, supratau, kad pasikeisti išliekant skaute nepavyks, bus juntama nuolatinė įtampa dėl buvusio laivo. Apkalbos nesibaigia, o tik dar labiau išauga. Skautuose vyksta nuolatinė konkurencija su sesėm, o žinant mano charakterį, ta kova perauga į konfliktus, po kurių abi pusės lieka įskaudintos. Ir tokia situacija jau tęsiasi gan ilgai, o dėl jos tapau visiškai nebeskautiška ir net nebeverta juodo kaklaraiščio. Būtent dėl manęs kyla daug įvairių problemų, pykčių, į kuriuos būna įtraukiami kiti, o kas svarbiausiai – skaudu man pačiai ir nervinuosi, dabar dėl nervų man prasidėjo problemos su širdim. Gal tau sunku suprasti, bet nebegaliu toliau likti skaute ir iškėlus galvą eiti, lyg niekur nieko. Likusi skautauti niekaip niekada nepasimokysiu, nes dėl konkurencijos su sesėm man svarbiau bus ne pasikeisti, o dar labiau iškelti galvą. Supratau savo klaidas, bet jų per daug, kad viską, lyg niekur nieko, pradėčiau iš naujo. Vis tiek jau nebebus kaip anksčiau/. Skaudu, bet reikia išeit, nes tai - protingiausias sprendimas. Susirasiu kitos veiklos, kur nebedarysiu tokių klaidų. Skautai man davė labai daug ir nieks to neatims, bet daugiau jie man duoti tikriausiai nebegali. Sakyčiau gaila, kad daugelį nuvilsiu, bet jau ir taip nuvyliau, taigi. Realybėj kalbant emocijos ir vėl paimtų viršų, likčiau, o tada viskas iš naujo. Žiauriai visus myliu, kad ir kas buvo, bet vis tiek jau niekas nepasikeis. Galbūt nustojus lankyt skautus, nebematant žmonių iš buvusio laivo, viskas bus geriau ir daug greičiau padarysiu išvadas. Žinau, kad dar kurį laiką po mano išėjimo bus kalbos, manim nusivils net įgula. Bet svarbiausia, kad tu žinotum, kaip yra iš tikro, kad išėjau ne dėl to, jog skautai nusibodo.  Myliu.

                                                                                                                             

Atrodo, po išėjimo praėjo pusė metų, bet, vis dėlto, ne taip lengva iš savęs išplėšti šaknis, kurios jau buvo įaugusios labai giliai. Netgi žmones, kurių turėčiau nekęsti, vis dar myliu. Vis dėlto, tiek visko kartu patirta. Juoko, ašarų, pykčio, džiaugsmo, kiek tarpusavy paslapčių turėta... 

Žmonės sako, kad žvalgymasis į praeitį - bloga savybė. Ką gi, aš ją turiu. Tačiau gyvenam toliau ir su laiku ši savybė vis labiau tolsta nuo manęs. Kaip bebūtų, pasiilgau. Labai pasiilgau tų laikų. Nuvažiuosiu kurią dieną aplankyti vadovo. Per jo gimtadienį. Tikiuosi, tada būsiu kiek stipresnė ir neužplauks silpnumo banga. 

http://www.youtube.com/watch?v=6rnIF98iNDE