Man nusibodo

Rašau tai sau, ne jums. Rašau patį negatyviausią įrašą. Rašau, nes nebegaliu visko laikyti savy. Ir nebandykit komentaruose kritikuoti. Nepatinka - neskaitykit. Padariau klaidą daliai pažįstamų davus šio tinklaraščio nuorodą, nes dabar negaliu rašyti visko, ką manau. Susikūriau šį tinklaraštį sau ir tik sau. Tiesą rašė kažkada kažkas komentaruose - būti optimistu ir bandyti juo būti yra su skirtingi dalykai. Ir kad ir kaip bandau šypsotis, įžvelgti gyvenime vien tik pliusus, rašyti pačius pozityviausius įrašus ir netgi patarti kitiems - visa tai tik viršus ir siena, kurią pati pastačiau aplink save. Ir gyvenu su ta siena gerus metus, galbūt net 2 ar 3. Susikūriau tinklaraštį, kad bent jame nebūtų tos sienos. Ir ką gi, su manim ji ir čia. Kartais būna momentų, kai visą naktį pagalvė skęsta ašarose, o atsikėlus ryte į visa tai numoju ranka, stebiuosi pati savim ir aplinkiniams save parodau visai kitokią. Man nusibodo aplink save statyti sienas. Nusibodo nuryti žodžius, kuriuos taip norisi išrėkti. Aš noriu būti laisva, kalbėti laisvai ir elgtis taip, kaip noriu. Nekreipti dėmesio į man sudaromą spaudimą iš artimųjų ir kitų. Man nusibodo apsimesti, kad viskas gerai. Prieš kitus ir prieš save pačią. Sakoma, kad nelaimingu būti yra lengva, sunkiau yra būti laimingu, nes į tai reikia įdėti pastangų. Tik keista, kad dedi tas pastangas ir ta laimė tampa tokia paviršutiniška. Keista, kaip dažnai bandau apgauti kitus ir save pačią, kad man viskas gerai, kadangi tai paprasčiau nei vėl viską narplioti ir į tai gilintis. Atrodo, ten giliai viskas taip susiraizgę į vieną didelį mazgą, kad net bandyti jį narplioti nesinori. Norisi tik spjauti į visa tai ir statyti laimę laukiant, kol tas mazgas išsinarplios pats. Man juodai nusibodo savęs apgaudinėjimas ir visko laikymas savy. Šiandien nebelaikiau. Rezultatas - verkianti tiek aš, tiek mama. Man nusibodo tylėti, šešiolika metų savy laikyti tiksinčią bombą. Žiūrėdama į akis išrėkiau, kad ne dabar tas metas vaidinti rūpestingą mamą, kad ji ne tas žmogus, su kuriuo noriu kalbėtis, kad dingtų iš akių, net nepamenu ką daugiau... Ir žinot, tą sekundę taip pikta būna, taip pikta, kad atrodo, jog kalnus nugriautum. O po sekundės jauti tokį palengvėjimą. Ir finale vis tiek tas pats: kalta tik aš. Išlepinta, turinti visas sąlygas, nedėkinga, žiauri, tokia ir anokia. Tai aš dėl visko kalta, tai aš nejaučiu pagarbos. Taip, turinti visas sąlygas. Kažkaip keista, kai net vaistų neperka dėl to, kad jie kainuoja ~40  lt. Aš nekalbu apie drabužius, nekalbu apie kavines, ekskursijas, kinus, nes visa tai būna kartą per metus. Aš nekalbu apie brangią kosmetiką. Ta prasme, palyginus su daugeliu kitų mano amžiaus merginų, aš turiu 5 kartus mažiau. Ir kol jos verkia dėl to, kad nespėjo per išpardavimą nusipirkti batų, aš verkiu dėl to, kad tėvai negai net savo sveikata normaliai pasirūpinti.Ne, mes neesam ubagai, mes turim savo būstą, minimaliai pragyvenam, tačiau leisti sau galim kur kas mažiau. Kur kas. Ir kažkaip juokinga, kai rėkia, kad turiu visas sąlygas, esu viskuo aprūpinta. Net jei ir taip būtų, mūsų šeimoj n-i-e-k-a-d-a nebūtų darnos, ramybės ir meilė tarpusavy. Mes nemokam branginti, o tik rėkiam vieni ant kitų. Mes nepietaujam prie vieno stalo, mes net beveik nesikalbam. Tėtis pastoviai dirba, o be jo namie karo laukas. Realiai, šitoj šeimoj neturiu jokio psichologinio, moralinio ramsčio. Galbūt turiu daug laisvės, galiu vėlai eiti miegoti ir mano dienyno niekas net netikrina, tačiau manim net nesidomi. Per 16 metų aš neprisimenu, ar manęs būtų paklausta, kaip man sekasi, kodėl aš liūdna ar kodėl verkiu. Tik rėkiama, kad nustočiau bliauti, o gale pareiškiama, kad pati kalta ir lieki pasmerktas. Tu negali normaliai kreiptis, kai tau tikrai sunku, tu neturi garanto, kad tai liks šeimos tarpe, o ne visos giminės ir šeimos draugų. Tu negali pasitikėti. O paskui stebisi, kodėl aš nenoriu kalbėtis, kodėl aš tokia paniurus, "depresuota". Dėl to, kad pas mus vienas didelis žvėrynas, mes nevertinam. Pamenu, kad iki 5 klasės man mokykloj teko patirti patyčias, aš neturėjau draugų, o grįžus namo turėdavau klausytis tėvų barnių ir tapdavau objektu, kurį kiekvienas bandė palenkti į savo pusę. Niekam nerūpėjo, kaip aš jaučiuosi, ką aš patiriu, o kai mamai užsiminiau, tegavau atsakymą, kad tik skundžiuosi ir pati kalta. Ta prasme, mama dabar stebisi, kodėl aš jose negerbiu, "nemyliu", nes ji savo mamą mylėjo net tada, kai toji ją nakvoti išmesdavo už durų. Man keista, kaip po 40 gyvenimo metų žmogus nesuvokia, kad taip elgtis su savo vaiku ir nenormalu ir negali dabar su savo atžala taip elgtis, nes taip elgėsi su tavim. Aš suprantu, kodėl mano mama taip elgiasi. Taip elgėsi su ja ir jai tai priimtina. Tačiau pats metas suprasti, kad tavo vaikas nėra gyvulys, jis turi jausmus ir nori į juos kitokios reakcijos, nei vien tik rėkimas arba ignoravimas. Žinot, jei sulyginčiau savo mamos ir tos "cat lady" iš simpsonų portretus, tai būtų tik keli skirtumai ir begalė panašumų. Jaučiu, kad vienintelis dalykas, apie kurį su ja galiu pakalbėti - tai katės. Suprantu, kad tai yra veislynas, tai neša pinigus, tačiau kai aplink nebemato nieko kito, tai jau nenormalu. Kai neberūpi, kaip mokosi tavo vaikas, kas jo draugai, o už kažkokį elgesį baudžiama smurtu, nereikia stebėtis, kad nėra jokio tarpusavio ryšio. Ir apskritai, aš nesistebiu, kodėl mano brolis, ant pačių turėdamas galvą, nuėjo visai ne tuo keliu ir dabar sėdi prasirūkęs Anglijoj, be jokio išsilavinimo. Katės namie kaip dievai. Aš nebenoriu daugiau to rašyti, nes po valandos man į polikliniką, o akys nuo ašarų ir toliau bus raudonos. Aš nenoriu viso to matyti, viso to jausti. Turiu aplink save sieną ir jos dėka nenudegu. Aš noriu eit į šviesą, o ne sėdėti tamsoje. 

Papildau: ką tik grįžau iš odos gydytojos. Konsultavausi dėl bėrimo tiek veide, tiek sprande, tiek ties koja. Kalbėjom, paklausė, ar neturėjau jokių stresinių situacijų. Atsakiau, kad ne. Paaiškino, kad nervinės situacijos turi didžiausios įtakos bėrimui. Fun. Ir kaip aš tokioj aplinkoj galiu nesinervinti.