*Le tingiu galvoti pavadinimą*

Trys žodžiai apie mus: TIESIOG TRŪKSTA ŽODŽIŲ !

Užvakar po mokyklos su Aiste buvom pas mane. Žiūrėjom "Pagiežą". Vėliau dar truputį darėm namų darbus, išgėrėm arbatos ir ji išėjo namo. Po pusvalandžio grįžo, nes tą naktį liko pas mane nakvoti. Mamoms sakėm, kad atsakingai ruošim pamokas, anksti eisim miegoti ir netriukšmausim. Taaaip. Pusę 11 mes vis dar nebuvom palietusios namų darbų, sėdėjom virtuvėj ir skambinėjom visiems iš eilės. Miegoti ėjom gerokai po pirmos.

Tiesa, sumąstėm paskambinti Tautvydui. Bendraklasiui. Paskambinom ir apsimetėm Egle ir Ingrida. Tik po 10 min. pokalbio paaiškėjo, kad mūsų tapatybės demaskuotos, o mes net nežinom, su kuo kalbam. Aišku buvo tik tai, kad tikrai ne su Tautvydu. Galiausiai iš balso supratom, kad tai Arnas. Dar supratom, kad mūsų pokalbis įrašinėjamas. Padėjom ragelį ir susigriebėm už galvų. Mes 20 min. kalbėjom kaip prisirūkiusios žolės, prikalbėjom to, ko tikrai nereikėjo ir visa tai (ar bent dalis) buvo įrašyta! Žodžiu, prisidarėm gėdos ir buvo aišku, sekančią kitą dieną mokykloje susidūrimas su Arnu neišvengiamas. Visgi, viena klasė.  

Laimei, kitą dieną viskas apsiribojo tik keistais susižvalgymais ir "Tai ką jūs ten vakar skambinėjot?". "Kas skambinėjo? Mes? Kokie dar skambučiai? Neee, kažką maišai"ir "Taip, taip..." Įrašas nepaviešintas. Spėju. Pastebėjom, kad po kelių dienų vis dar susilaukiam tų keistų žvilgsnių ir apskritai, užsitikrinom dėmesį iš jo sau dar bent kuriam laikui. 

Vakar bėgau iš istorijos pamokos, kadangi taip ir nepadariau namų darbų, kurių buvo daugybė. Nors ir paskutinė pamoka, vis tiek negalėjau eiti namo, nes po jos dar su Aiste turėjom eiti į lietuvių kalbos olimpiadai ruošiamų mokinių konsultaciją. Lauke buvo labai šalta, o 45 minutės slinko labai lėtai. Gerai, kad nemiriau. 

Nuėjus į konsultaciją mus pasitiko jau senstelėjusi mokytoja. Pavaišino guminukais ir pradėjo pasakoti apie kažkokį klasikų konkursą. Rodė praeitų metų užduotis. Tuo momentu galvojau, kad ne ten papuoliau. Klausimai tokie, į kuriuos gyvenime neatsakyčiau - viskas apie antiką. Apskritai, kai ėmėmės ir tos normalios lietuvių kalbos, viskas atrodė labai sudėtinga.  Labai juokino tos mokytojos kalbėsena, todėl su Aiste vos tvardėmės. Tik kai baigiantis konsultacijai ji pareiškė, kad "Tai va, mergos, padūkome, užduotėlių pasprendėme, pasjiuokėme, pamatėt, kaip čia viskas įdomu...". PADŪKOM. Čia buvo virš visko, todėl išėjusios iš kabineto vos nemirėm. Padūkom taip, kad net nuo kojų nusivarėm. Pašėlusios mergaitės...

Praeitam įraše rašiau: 

Šiandien sužinojau pažymį. 10. Ironiška. Pralošiau Aistei bandelę, nes buvom susilažinusios, kad daugiau 6 negausiu. Antrą bandelę pirksiu, nes buvom susilažinusios, kad per etiką nekalbėsim su mokytoja ir neįsijungsim į darbą. Pralaimėjau, nes panelei mokytojai būtinai reikėjo mane užkabinti.

Šįryt nežmoniškai skaudėjo gerklę. Net vandens gurkšnį nuryti skaudėjo. Jaučiasi tas ruduo. Dažnas lietus, vėjas, šalta... Daugeliai aplinkinių rudeninis oras dovanoja slogą, o tuo tapu mane griebia už gerklės.
Per rusų vos nebuvau pažymėta specialiai mūsų klasei sukurtam juodajame sąraše ties grafa "trukdo pamokai". Aš tik kalbėjausi. Netgi laivelių nebelanksčiau, kaip įprastai. Ir rusų gerai moku. Kas blogai?

Rytoj fotografuojamės klasės nuotraukai. Tikiuosi, šiemet atrodysiu kaip žmogus.

Kai kurie žmonės tiesiog negali suprasti žodžio "ne". Robertas gal dar 10 kartų kvietė į gimtadienį, Akvilė irgi. "Ne" reiškia ne. Tik ar taip jau sunku tai suprasti?

Ką tik nulūžo nagas. Fun.