Atidėkit pusmečio pabaigą

Mokytis visą pusmetį? Bent kartą padaryti namų darbus? Atsakingai lankyti pamokas? Pffffff... Tam juk yra pusmečio pabaiga. Viską jam ir atidėkim.

Apskritai, su šitais dalykais nedraugauju. Pamenu, kai dar prieš metus kelias valandas per dieną praleisdavau prie vadovėlių ir pamenu, kai dar prieš du mėnesius apsiverkiau dėl prastai parašyto fizikos kontrolinio. Kaip kvaila...

Dabar mano dienos scenarijus būna toks: ryte atsikeli, iš rankinės išsiimi senus vadovėlius, įsidedi naujus, tada susirandi bet kokį juodraštį, į kurį galėtum rašyti bent du dalykus tą dieną. Mokykloj nusirašai arba, dažniausiai, savarankiškai padarai kai kuriuos namų darbus (atsirenku pagal dalykus) ir linksmai atsėdi pamokas. Grįžus namo rankinę pakabini ant kėdės ir ten ji išbūna iki pat ryto, nes atsiranda tūkstantis svarbesnių darbų, laisvalaikis ir lyg niekur nieko prie durų atsiradę draugai. Kitą rytą vėl atsikeli ir džiaugiesi, kad nepramiegojai, vėl sukeiti knygas ir viskas taip pat, kaip dieną anksčiau. Keista, kad vidurkį pavyksta išlaikyti pakankamai gerą, geresnį, nei pernai, kai nuoširdžiai mokiausi. Ir nervų tada visa tai kainavo bent tris kartus daugiau. Vis dėlto, 8,3 mane tenkina. 

Atėjęs į mokyklą dažniausiai sužinai, kad tą dieną bus koks nors kontrolinis arba anglų pasakojimas, arba žodžiai, koks nors panašus velnias. Tada per pertrauką, jei netingi, šiek tiek pasimokai ir gauni daugiau už tuos, kurie mokėsi, dažnai ir dešimtuką. Paradoksas.

Dažniausiai. Šiandien prieš geografiją supratau, kad nebuvau nė vienoj pamokoj ištisą mėnesį, bet vis tiek sugebėjau kontrolinį ištempti iki 4. Pamiršau nupiešti piešinį, todėl dvejetą, kurį praeitą pamoką parašė mokytojas, išsitaisiau su Marijos piešiniu. Užteko tik nutrinti pieštuku pažymėtą mokytojo varnelę. Kaip sakant, atsiskaitėm, nes prieš tai tą patį su manuoju buvo padariusi Marija. 

Pusmečio pabaiga yra žiaurus dalykas, nes sugriūva viskas, ko nepadarei, o mokytojai nori parašyti paskutinius pažymius, kurie, mano atveju, visada kerta per vidurkį. Šiandien per kūno kultūrą paaiškėjo, kad esu labai daug ko neatsiskaičius. Rytojui turiu į sąsiuvinį nurašyti dešimt pilietinio temų, išmokti pasakoti rusų tekstą ir padaryti technologijų skaidres bei atsiskaityti informatikos programavimą pažymiui. Kompiuterio laikrodis rodo gerokai po pusės aštuonių vakaro, o vadovėliai vis dar rankinėj, kuri, įprasta, kabo ant kėdės atlošo. 

Šiandien pasirinkom lietuvių kalbėjimo temas. Mano sritis literatūra, tema 21. "Andrius Mamontovas tvirtina: "Jeigu norite, kad jūsų vaikai užaugę gyventų gerai, laimingai ir turtingai, išmokykite juos skaityti knygas." Kokiais būdais, jūsų nuomone, suaugusieji gali sudominti skaitymu vaikus? Pagrįskite savo pasirinkimą." Lengva tema. Tikrai.

Pirmadienį lietuvių olimpiadoj šaudžiau taip, kaip dar iki šiol neteko. "Aha, šitas lapas per sunkus. Šito irgi neparašysiu. Vuotafak čia? Šitas ir ne. O, šitam vieną užduotį lyg ir suprantu." Kas minutę žvalgiausi į dar trylika devintų-dešimtų klasių moksleivių, žiūrinčių į lapus ir kažką rašančių. Dauguma tipinės moksliukės, net iš išvaizdos. Apvalutės, su akinukais, į kasą supintais arba aukštai pakaušyje surištais plaukais, gero žmogaus veido ir tų savotiškų mimikų, kurias stebėjau kalbant prieš išdalinant užduotis. O kalbos skambėjo maždaug taip: "Omg, aš ir chemijos septynis gavau. Šakės.", "Mano vidurkis dabar gali kristi, bus žemiau devynių su puse. Man nuo mamos šakės", "O kada čia tą fiziką rašėt? O čia pažymiui?" ir panašus šūdas. Sėdėjo ir kelios pažįstamos, su kuriomis spėjau persimesti keliais žodžiais, ir kažkokia mokytoja, paslapčia mane stebinti. Po pirmų dešimt minučių penkios mokinės, nusivylusios gyvenimu, paliko kabinetą. Galiausiai susikaupiau, atsakiau į žinomus klausimus, kurių buvo vos keli. Nes ne, aš nesidomėjau, iš kokios kalbos kilęs žodis idėja, kokiame Lietuvos herbe pavaizduotas lokys, koks prancūzų rašytojas lokį sutapatino su lietuviu, kokiuose Lenkijos mieste gyvena lietuviškai kalbantys žmonės ar kaip buitinėje kalboje vadinami tarmių tyrinėtojai (tarmininkai tikriausiai netiks). Manęs iki šiol taip ir nesudomino indoeuropiečių kalbos, kažkokios Penelopės ir taip nekenčiamas kirčiavimas. Kaip bebūtų, susikaupus kažką parašiau. Ir spėliojau. Nuojauta sako, spėliojau neblogai. Žinau, kad parašiau tikrai ne blogiausiai, bet už mane parašiusių geriau taip pat bus. Nesvarbu, juk net nesiruošiau ir ėjau per prievartą.

Aistei 23d. padarė kojos operaciją. Nemačiau kurį laiką prieš ją, negalėjau aplankyti ligoninėj dėl jos mamos. Dabar nesusitinkam, nes namų režimas ir nežinau, kada susimatysim. Feisbukas visagalis. Reikės paduoti Justei saldainių, kad nuneštų.

Žodžiu, viskas gerai. Viskas puiku. Mokykloje laikas skrieja itin linksmai, laisvalaikis niekur nedingo ir vis dar nesu kokioj nors gilioj duobėj. Buvau, bet išlipau. Aš faina.

P.S. Šiandien sausio 28d. Uždegiau žvakę.