Nauji metai, nauji papai

DIEVE ŠVENTAS... KODĖL. KODĖL AŠ TOKIA KVAILA? NORIU VISKĄ PAMIRŠTI, IŠTRINTI IR ATŠAUKTI. NUŽUDYKIT MANE.

Ta prasme jo... Jaučiuosi kaip kekšė.

Apie septintą visi 10 susirinkom Akvilės namuose. Ne už ilgo prasidėjo tekilos ratas. Pirmą praleidau, antrą irgi norėjau praleisti, bet Mindaugas ir dar keli įtartinai norėjo, kad būtinai išgerčiau. Tarp kairės rankos nykščio ir smiliaus užsibėriau druskos, į dešinę paėmiau tekilos stikliuką ir citrinos griežinėlį iš Andriaus. Pirmiausia druska, tada tekila, galiausiai citrina. Per kalias valandas ištuštinom du tekilos butelius, bet bent 5 ratus praleidau, nes nenorėjau, kad pasikartotų Akvilės gimtadienio istorija. Ir taip, šiandien nuo citrinos dantys kaip niekad jautrūs. Net valgyti normaliai negaliu. 

Po pirmo tekilos butelio su Daniele ir Julija išėjom pasivaikščioti. Buvo šalta, todėl greitai grįžom. Po kelių minučių jau ant vienos kėdės apsikabinus sėdėjau su Artūru. Greitai nusibodo, todėl atitolau nuo jo. Išėjom pasivaikščioti su Daniele, Julija ir Artūru. Pasidariau biznį, vieną centą išmainiau į Artūro penkis centus. +4 centai. Not bad. Grįžom vėl abu apsikabinę. Su kiekvienu tekilos ratu vis labiau artėjo dvylikta, todėl išėjom į lauką. Fejerverkų nepamenu, tik šaltas ugneles. Vėliau prisijungė dar penki žmonės.

Tada tik pamenu save ir Andrių. Ant sofos. Beveik bučiavomės, bet bandžiau jį atstumti. "Tu mane tramdai." "Ne, netraumdau. Nors jo, tramdau. Baigiam." Po dar keliolikos minučių ir kelių brendžio ratų jau sėdėjau jam ant kelių ir bučiavomės. Dar dabar jaučiasi jo rankos ir visi pasakyti žodžiai į smegeninę įsirėžė kaip nežinau kas. "G: Nori nuo manęs žymės? Kad prisimintum." "A:Noriu." Ir smarkiai drėskiau į kairę ranką. Normalu. Bet žymę palikau. Nenoriu viso to rašyti, noriu tik pamiršti. Visiškai. Galvojau, kad su juo viskas baigta buvo jau vasarą (įrašas ištrintas), bet ne, juk čia Gintarija, pati protingiausia. Gerai, kad visa tai pamatęs Tadas (pusbrolis) su Giedre (pusseserė) mane su juo išskyrė. Bet ne, Gintarija būtinai turėjo  rėkauti, prieš visus plėšytis ir grįžt pas jį. Gerai, kad nepavyko. 

Vėliau atėjo Rolandas su Asta. Neseniai vėl susitaikė, bet Rolandas vis tiek sėdėjo "draugiškai" mane apsikabinęs. Traukiausi ir sakiau, kad eitų pas savo paną, bet vis tiek viskas baigėsi tuo, kad Asta tai pamačius tikrai supyko. Atsistojau, nuėjau nuo Rolando, atsiprašiau Astos ir ėjau šokti. Kiek šįryt girdėjau iš pasakojimų, po kelių minučių vėl sėdėjau su Rolandu, tai pamačius Asta trenkė durim ir išėjo, tada Rolandas paskui ją. Kas svarbiausia, šįkart apsikabinę buvom per kaklą, šiaip prikolinom, nieko daugiau. Kaip draugai. Bent jau taip girdėjau iš kitų. 

Tada dar keli brendžio ratai. Pusė išėjo namo, visi likę daug šokom ir apie penktą nuėjom miegoti. Prieš tai dar apsižodžiavau su Egiu. Ryte juokėmės iš vakar dienos, o aš mintyse save keikiu nuo pat tada, kai atsikėliau. Kokia aš kvaila. Kokių nesąmonių pridariau. Kur dar surūkyta cigaretė. Vėliau, kaip dar paaiškėjo, Julija valandą verkė, nes jai patinka Andrius, o jis buvo su manim. Man rodos, manęs nekenčia. Širdžių daužytoja aš.

Mielai ir vėl išgerčiau, jei tai tik visam laikui ištrintų tų dienų prisiminimus. Į kaimą nevažiuosiu mažiausiai tris mėnesius. Ryte, kai vaikinai išeidinėjo namo, dar klausė, ar vakare su jais ir Giedre eisiu į lauką, bet atsisakiau. "Kodėl?" "Ai, nenoriu". Kokia gėda, kaip suknistai jaučiuosi. Realiai jis man nė trupučio nepatinka. Nė trupučio. Brrrrrr...

Grįžus prisipirkau maisto už 20 litų, nesvarbu, kad vien namie - kalnas maisto. Nieko nenoriu. Net mamos karbonadų. Tik mineralinio.

Apskritai, kas man paskutiniu metu darosi? Aš krentu savo pačios akyse. Viskas. Nauji metai, nauji papai. Arba nauji iššūkiai, įvykiai, nuotykiai, jausmai, žmonės ir nauja aš. Šiek tiek. Truputį. Noriu vėl būti tokia, kokia buvau prieš kelis mėnesius. Normali. Galbūt kažkam kiek nuobodi, bet tokia, kokia patinku sau. Tada viska būna stabilu. Beveik.

2014m. sausio 1d., trečiadienis, 16:52