Atsiribojam kartu?

Ne, rimtai, aš taip noriu atsiriboti nuo savo šeimos. Būti toliau nuo jų, gyventi savarankišką gyvenimą ir palaikyti tik silpną ryšį, nes jie, vis dėlto, yra mano šeima. Ir nieko daugiau. Nenoriu jų savo kasdienybėje. Kai nemėgstu kokių nors žmonių, aš nuo jų tiesiog atsiriboju, bet kai tie žmonės yra tavo šeima ir su jais turi kartu gyventi, dalintis kai kuriais daiktais ir kalbėtis, nes taip reikia, negali tiesiog apsisukti ir išeiti. Laukiu 18, kai galėsiu susirasti pastovų darbą ir nebebūsiu nuo jų priklausoma. Dar labiau 19, kai baigsiu mokyklą, įstosiu į VU ir su jais nebegyvensiu, nebereikės toleruoti mane nervinančių jų savybių ir tyliai jausti šaltumą ar pyktį. Kartais būna tų momentų, kai tikrai neblogai sutariam, bet tie momentai būna tokie reti, kad jų beveik nejaučiu. Mane velniškai vargina žmonės, kurie mano gyvenime užima kur kas didesnę dalį nei norėčiau. Su broliu, gyvenančiu Anglijoj, beveik nepalaikau ryšio ir dėl to labai džiaugiuosi, mielu noru taip pat "bendraučiau" ir su tėvais. Aš žinau, kad jei ne jie, gyvenčiau tokį gyvenimą, kokį noriu gyventi, bet šiuo metu mano tėvai yra žmonės, kurie mane riboja ir visada ribojo, ypač finansiškai. 

Taip pikta būna, kai kažkas, omeny turėdamas tėvus ir vaikus, pareiškia, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Jei būčiau tokia, kokie yra mano tėvai, pirmam pasitaikiusiam gatvės praeiviui įteikčiau ginklą ir liepčiau mane nušauti. Keista, nes, iš esmės, tėvai vaikui turėtų būti atrama, žmonės, į kuriuos kreiptumeis pagalbos ir panašiai, bet mano atveju tai tik žmonės, nuo kurių norisi eiti kuo toliau. Šeima yra vertybė, kuri man kažką reiškia. Ir reiškia daug, nes priešingu atveju man visiškai nerūpėtų tai, apie ką rašau. 

Ai, nors ką čia. Turiu fainą čiūvą ir gerai.

P.S. Rytoj į mokyklą. Ačiū, Velička...

2014m.  sausio 5d., 15:55