Gyvas ar miręs

Aš pamenu tą sausio 28d. rytą, prieš penkis metus. Tikriausiai tai vienintelis man taip giliai įstrigęs rytas, kurio niekada nepamiršiu. Ne dėl to, kad buvo labai šalta, termometro stulpelis rodė gerokai žemiau -15 ir smarkiai snigo.

Buvo eilinis ankstyvas pirmadienio rytas, ruošiausi į mokyklą, kuri buvo vos už 2 minučių kelio, todėl galėjau neskubėti. Močiutė, kaip įprasta, buvo atsikėlusi, gulėjo mano lovoj, kol aš jau kelis mėnesius miegojau ant čiužinio . Bet tą rytą ji nebuvo rami, kažką nerišliai kalbėjo. Nuėjau prie jos, o ji man pradėjo pasakoti apie baltus angelus ir kažkokią miglą. Paprašė paimti ranką. Laikiau jos ranką, o ji sakė, kad aš mylimiausia anūkė. Vienintelė mergaitė buvau, mane labiausiai mylėjo. Tada liepė numauti jos auksinį žiedą ir jį pasilikti sau. Esą tai bus mūsų šeimos tradicija, perduoti žiedą iš kartos į kartą. Nežinau, kodėl nedavė jo mamai, bet jį numovusi stipriai suspaudžiau delne. Močiutė buvo užsimerkusi, bet šypsojosi ir sunkiai kalbėjo. Klausiausi jos ilgai. Galiausiai pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė šiek tiek po aštuonių. Greitai apsirengiau, ant pečių užsidėjau kuprinę, pabučiavau močiutę į skruostą, atsisveikinau, pasakiau kad greit pasimatysim ir išbėgau į mokyklą.

Bet nebepasimatėm. Tos dienos vakarą jau stovėjau Domeikavos bažnyčioj, šarvojimo salėj, prie balto karsto, kuriame gulėjo ji. Ją puošė tamsiai purpurinė suknelė, veidą gaubė juodas tinklelis ir supo gėlės. Daug gėlių. Grojo gedulinga muzika, o prie karsto pakaitom stovėjo giminės. Buvo keista matyti tą negyvą kūną. Tuščią, be jokios gyvybės, šaltą, kietą kaip akmenį ir lengvai pamėlusį. Veide nė žymės to žmogaus, kuris dar ryte šypsojosi ir sunkiai markstė akis. Nebeliko nieko, judėjo tik aplink karstą sudėliotų žvakių liepsnos. Aš neverkiau, tik stovėjau kaip įbesta. Kelias valandas. Viduje jaučiau milžinišką gumulą ir rankoj laikiau auksinį žiedą. Tik po kurio laiko, kai akys apsiprato su vaizdu, kai pagaliau tuo patikėjau, akis užtvindė ašaros.

Gerokai po dvylikos grįžom namo. Nuėjau į savo kambarį, įjungiau šviesą... Ir kambarys buvo tuščias. Jame nebebuvo nieko. Nebuvo žmogaus, kurį dieną iš dienos mačiau ištisus mėnesius. Girdėjau tik tylą.

Verkiau, ilgai verkiau. Kolei užmigau. Tą naktį sapnavau močiutę. Buvo saulėta, ji glostė mano plaukus ir sakė, jog neverkčiau, nes sunku išeiti.

Sekančią dieną vis dar vyko šarvojimas. Galiausiai, kitą rytą atėjo metas visam laikui užverti karsto dangtį. Paskutinį kartą pažvelgiau į jos veidą, tokį tuščią ir neįprastai ramų. Pabučiavau į skruostą, stebėjau tai darančius kitus žmones. Galiausiai vyrai, apsivilkę juodai, užvožė karsto dangtį. Po valandos degėm žvakes ant šiek tiek apsnigto smėlio kauburėlio. Močiutė atgulė amžinąjį atilsį. Aš neverkiau, man net nebuvo šalta, nors lauke siautė pūga. 

Močiutė Marytė buvo žmogus, kuris man, ko gero, buvo artimesnis nei mama. Tą velniškai ilgą laiką mes buvom ir draugės, ir kambariokės, ir giminės.  Moteris, įsivaikinusi mano mamą. Ji buvo jaunatviška. Nepataisoma optimistė. Laikas pas ją kaime būdavo laikas kaime. Daržuose, sode, gamtoje. Jai buvo 67-eri, bet atrodė daaaug jaunesnė.. Nors ji rūkė. Daug rūkė. Kai gulėjo ligoninėj ir operacijos metu daktarai netikėtai aptiko žarnyno vėžį, mes tai nuo jos slėpėm. Slėpėm tol, kol tai buvo įmanoma. Kaip galima gyventi, kai žinai, kad su kiekviena akimirka esi arčiau mirties, kuri jau visai šalia? Mes slėpėm nuo jos, o ji tą žinojo ir slėpė nuo mūsų. 

Kai gimiau, gyvi buvo tik du seneliai ir abu mirė tų pačių metų tą patį mėnesį. 2008m. sausį. Tiesa, su seneliu nebuvo artimo ryšio. Jo apskritai beveik nebuvo. Todėl ir įvykis didelių pėdsakų nepaliko.

Sausis, ko gero, būna vienintelis mėnesis, kai tikiu Dievu. Kai tikiu kažkuo daugiau, tikiu, kad miręs kūnas nereiškia, kad mirė viskas. 

Gyvybė toks jau dalykas. Laikinas ir nenuspėjamas. Visi gimę, visi ir mirsim. Sakoma, kad būna labai skaudu, kai miršta seneliai. Dar skaudžiau, kai miršta tėvai. Tačiau skaudžiausia, kai miršta vaikai. Niekam nelinkiu patirti trečiojo varianto, nes būtent jo galima išvengti. Aš nežinau, kas bus, kai mirs mano tėvai. Visi juk mirs. Kad ir kokie jie kartais būtų, myliu juos. Labai. Artimo žmogaus mirtis yra skaudus dalykas. Tik po ilgo laiko ašaras ir skausmą keičia šypsena. Kai prieš akis matai pačius gražiausius prisiminimus.
Ir iš tiesų, žmonės gyvena. Prisiminimuose. Iš pačios geriausios savo pusės. 

Dar vienas sausis, dar kartą uždegamos žvakės. Uždegiau  sausio 4d., šiandien, uždegsiu ir sausio 28.

2014m. sausio 17d., 21:44