Ant mirties slenksčio

Kai pradėjo skaudėti akį ir sakiau, kad mirsiu, nejuokavau. Apatinis akies vokas ne tik kad ištino, bet ir vidinį miežį pasigavau. Sėdžiu namie, lašinuosi lašus, naudoju kažkokį tepalą, po kurio matau kaip per vandenį. Nužudykit mane.

Savaitgalį Akvilė vėl kviečia pas save. Garbės žodis, jei ne ji, kaimas būtų ne kaimas. 

***
- Nu gi varom, aš prašau, Tomas prašo, Mantas prašo, net karbonadą siūlo iškept!
- Nevarysiu, tikrai, reikia namo, kalbą rašyti.

- Nu gi parašysim mes tau tą kalbą, varom, pamatysi, kaip ten faina!

- Ne, tikrai ne, nenoriu.

- Kodėl?
- Šiaip.
- Čia dėl Valiukonio?

- Panašiai.
- Taigi jis įkalęs tada buvo, tikrai nebesikabinės, atsiprašinėjo milijoną kartų.

-  Ne, vis tiek ne.

- Nu nesvaik, taigi pamatysi, patiks tau ten! Tomas sakė, jei nenori, Valiukonio gali nebūti.

- Nenusišnekėk, tegul būna, aš varysiu namo o tu pas jį eik. Nori, Danielę pasikviesk.

- Varna ta Danielė, nesąmones darys, neįdomi ji niekam. Pakviesčiau, varytų, bet ne.

-  Aš nesakau, kad varysiu, bet jei...

- Aaaa, varau rengtis!- suploja rankom, pašoka nuo lovos, nuo galvos numeta šlapią rankšluostį ir su apatiniu trikotažu skrieja tiesiai link spintos.
- Aš nesakiau, kad vary...
- Tave padažyt?
- Nu nereikia, aš niek...
- Plaukų putos ant palangės, šepetys čia, prie kurio veidrodžio eini?

- Nekenčiu tavęs!- išrėkiu, pradedu juoktis ir į rankas pasiimu šepetį.

Pas Tomą penkiese pasidarėm plotą. Buvo žiauriai smagu, negalvojau, kad TOKIE linksmi ir faini žmonės.