Dievinu tas akimirkas, kai aš būnu šimtaprocentinė aš. Be pudros sluoksnio, be padažytų antakių. Groja graži muzika, mane supa man patys artimiausi žmonės. Tokiomis akimirkomis tarp žmonių tvyranti tyla pasiekia gražiausią savo stadiją, o žodžiai tampa nebylūs. Tokios akimirkos suartina žmones, įstringa į atmintį.
Aš irgi dievinu
AtsakytiPanaikintiO jei dažniau būtum be špakliaus, tai gal dažniau galėtum jaustis 100% savimi? :?
AtsakytiPanaikintiTuo tie momentai ir yra ypatingi - jie reti. :) Kitu atveju jie susilietų su kasdienybe ir virstų dar viena pilka detale. O ir šiaip, nenoriu aplinkinių gyvenimų trumpint savo nepadažytu veidu. :D Beje, ne kosmetikoj esmė, o žmonėse, kurie tave supa ;)
Panaikinti