Purvažmogis

Ir už ką aš tokia nevykus, nesuprantu. Genuose užkoduota...

Šiandien, vidury gražaus pavasario, pasirodė gausus sniegas, bet lygiai taip pat staiga pasirodęs, greitai ir ištirpo, todėl tešlų, atsiprašant, kaip prišikta. 

Einu sau iš mokyklos, praeinu Grušą, Basanavičių, kertu kelią, nes šiandien apsiaviau kroksus, kurie atsparūs kone viskam. Kirsto kampo pabaigoj tik 'žlegt' ir sėdžiu purve. Toks juokas suėmė, pradėjau taip garsiai kvatotis, kad atsisuko gal dešimt šalimais ėjusių bobučių ir ne bobučių. Visi skersai žiūri, o aš taip juokiuosi, kad net atsistoti negaliu. Galiausiai šiaip ne taip atsistoju ant kojų, bet vis dar negaliu nustoti juoktis. Mąstau, kaip čia suktis iš padėties. Prieš akis išdygsta suoliukas, tai nubėgus iki jo atsisėdu ir galvoju, ką daryti toliau. Tada rankom pradedu valytis užpakalį, bet per purvą jo net neatkasu. Striukės rankovė ruda, rankinės šonas ir dugnas rudi... Spjaunu, atsistoju ir tiesiu taikymu einu namo. Beveik prieinu perėją, o ten Lukas. Neįsivaizduoju, ką daryti, todėl greitai paeinu per šoną ir ne per perėją perbėgu itin aktyvaus eismo gatvę. Tada per kitų namų kiemus grįžtu namo ir džiaugiuosi, kad pavyko akis į akį (o gal į mano užpakalį?) išvengti pažįstamų. 

Savaitgalį pas Akvilę rūkėm kaljaną, bet aš sugebėjau jį nuversti, įkaitusius angliukus numesti ant kilimo ir jį pradeginti šešiose vietose. Laimei, "Ajax" pagalba žymių beveik neliko. 

Purvina Gintarija