Sustok, gal jau gana?

Kiekvienas atsakom už savo veiksmus, už tai, kas esame. Ir gaila, kai viduje žmogus supuvęs, nors to nepripažįsta. Kai leidžia sau su kitais elgtis kaip su šiukšlėm. Šmaikštuoliai... Galvoja, kad gražus veidas užglaisto išpuvusią asmenybę. 

Kas būtų, jei iš tų išpuvusių žmonių atimtumėm gražų kiautą? Kas liktų? Liktų atliekų dėžė. Stebiu aplinkinius ir kartais tikrai nesuprantu, kaip žmogus gali sau leisti žeminti kitą žmogų, trypti jo asmenybę, jo pasitikėjimą, JĮ. 

Gal tai signalas, kuris rėkia "aš ne toks, aš kitoks, aš geresnis", gal tai tuščia neapykanta, gal perdėta savimeilė, dar koks velnias. Yra tiek būdų parodyti savo unikalumą, o dalis vis tiek renkasi aplinkinių žeminimą, trypimą, maišymą su žemėm. 

Kiekvienas turi teisę turėti vertę ir niekas neturi teisės tos vertės iš kažko atimti. Kiekvienas žmogus yra spalvotas ir man nesuvokiama, kodėl kažkam tų spalvų neužtenka. Kaip JIE jaučiasi, kai dėl jų blunka kažkieno vidinis pasaulis, kai spalvos įgauna murziną atspalvį, kai kažkas praranda aplinkinių pagarbą, galimybę būti autoritetu ir vakarais lieja ašaras į pagalvę? Nesuvokiu, kodėl kai kurie išskleidžia savo juodus sparnus ir ištisu šešėliu apgaubia kitą. Nuoširdžiai gaila tų tamsoj įkalintų žmonių. Ne, aš nežadu prie to prisidėti, aš PRIEŠ ir tai aiškiai parodau.

Atrodo, elementariausia pagarba yra per daug. Gerbti kitą yra nuobodu? Aplink per spalvota? Žmonės per spalvingi? Per laimingi? Per daug pasitikintys savim ir viskuo patenkinti? Per dažnai šypsosi ne tik lūpom, bet ir akim?

Tiek kartų kalbėta, tiek pat kartų nesuprasta. O laikas... jis bėga. Tik kai kurie ir toliau viduj pūna. Nustokit, gana. Susiskleiskit juodus sparnus ir paleiskit kitus iš juodo šešėlio. Man gaila tų įkalintųjų.