тирли пирли

Ne, mano mama nestumia ant manęs. Grįžtu iš mokyklos, nueinu į feisbuką ir gaunu nuorodą. Spusteliu ant jos...

Ir kokio velnio ji prisiregistravo prie feisbuko. O ir šiaip, nesu duckface  maniakė. Taip, kad prašovė. :D

Tapau visiškai priklausoma nuo Max Payne žaidimo. Net kai Aistė ateina, mes negeriam arbatos, valandų valandas nešnekam, nesidalijam paskalom ar nedarom dar, velnias žino, kokių ten mergaitiškų dalykų. Ne, mes žaidžiam Max Payne. Ir net rėkiam viena ant kitos, kad "nemoki šaudyt!", "nu kur tu eini?!", "taigi stovi, ar tu nematai!", "taigi jau čia buvom!", "spausk čia", "duok man geriau, višta tu!".

Iki lapkričio galo turiu atsiskaityti 2 knygas iš privalomos lietuvių kalbos literatūros. Lapkritis jau eina į pabaigą, o "Rugiuose prie bedugnės" galo vis dar nepasiekiu. Tinginė aš. Juolab, kad knyga pati nuobodžiausia, kokią tik teko skaityti.

Penktadienį buvau skautų centre. Algimantui ir Neringai nuvežiau po šokoladą. Pabuvau sueigoj, vėl pamačiau seniai matytus veidus, kurių buvau žiauriai pasiilgus.  Visų reakcija mane pamačius, buvo tokia kaip ir tikėjausi. Išpūstos akys ir "Gintaaarija?!!! Labas!!". Tada stiprus apsikabinimas. Sunku apibūdinti tą jausmą. Tas kelias valandas, kol ten buvau, jaučiausi kaip vėl grįžusi į savo antrą šeimą, jaučiau, kad esu tarp tų žmonių, su kuriais man buvo velniškai gera. Ir netgi tiems, kurių po visų tų nesąmonių nekenčiau, nebejaučiau jokio pykčio. Tik geras emocijas, kadangi kažkada tarpusavy turėjom gana stiprų ryšį.Per penkis metus skautavimas ir ten esantys žmonės man buvo įaugę labai giliai, o viską tiesiog nutraukus viduj dar ilgą laiką niekas neužėmė tos vietos. Ir nors sakiau, kad man nusispjaut, buvo kitaip. Buvo tuščia.  Tą kartą nenorėjau vėl viso to palikti, vėl išvažiuoti. Bet palikau. Ir nors viduje noriu grįžti, noriu vėl sugrąžinti tai, kas buvo nutraukta, žinau, kad tai tebūtų kvailas sprendimas. Nes po tam tikrų įvykių tiesiog neįmanoma, kad viskas būtų taip, kaip buvo seniau. Visada jaustųsi tas skiriantis griovys ir visa ta šiluma, kurią jaučiau vėl ten užsukus, išgaruotų. Tiesiog... Ne. Reikia mokėti išeiti, uždaryti paskui save duris ir atverti naujas, už kurių daug daugiau galimybių, dar gražesnių jausmų ir įvykių. Galiu džiaugtis, nes po šio penktadienio jas pilnai užvėriau.

Spėkit, kas vėl prisiminė lietuvišką repą.

2013m. lapkričio 19d., 15:27