Lapkritis, draugai

Pasakykit, kad ne aš viena beveik visą lapkričio 1-ąją praleidau ant ratų? Važinėjant į, tikriausiai, visas egzistuojančias Lietuvos kapines. Persižegnojau gal šimtą kartų ir beveik sustirau iš šalčio. 

Nuo pat ankstaus ryto mama bambėjo, kad kelčiausi. Kaip koks žadintuvas, skambantis kas dešimt minučių. Net nenujaučiau, kad jau lapkričio pirma. Per atostogas prarandu laiko nuovoką. Visiškai. Nesupratau, kodėl būtent tą rytą tėvai nusprendė, kad turiu keltis anksčiau, nei įprasta. Nuo pat pusės 9 ryto bambėjo, kad kelčiausi. Galiausiai bambėjimas peraugo į rėkimą ir pusę 11, kai pareiškė, kad turiu ne daugiau 20 min. susiruošti, buvau priversta išsiridenti iš lovos. Kažkokia neteisybė.

Nuvažiavus į kaimą užsukom pas tetą, atsigėrėm kavos/arbatos, sukirtom po gabalėlį karamelinio pyrago. Nuvažiavom į kaimo kapines. Aplankėm senelių kapus. Tada dar kasmetinės mamos ir tetos paskalos. Kas mirė, kieno giminės eina, kas vaiką pasigimdė, kas kur persikraustė, paskutinės naujienos ir pletkai. Vėliau nuvažiavom į Ukmergę. Aplankėm prosenelės ir močiutės sesers kapą. Uždegėm milijoną žvakių, padėjom vainiką, pasimeldėm arba apsimetėm, kad meldėmės. Vėl kasmetinės kalbos, kad "Kitais metais kai atvažiuosim, reikės nušveisti paminklą (ko jau 5 metus nepadarom). Su Ryčka (pusbrolis) pradėjom juokauti, kad dar ir nudažyt reikia. Mėlynai. Arba vandeniniais dažais padaryti makiažą. Padažyti lūpas, padaryti pravodkes virš akių... Galiausiai nebetvėrėm juoku. Tėvai išvarė į mašiną. 

Paskui dar kelios kapinės, kuriose palaidoti šeimos draugai. Kaip visada, neapsiėjau be feilinimo. Žiauraus feilinimo. Jau nuo kapo grįžinėjam į mašiną, aš einu pati paskutinė. Šalta, todėl skubu. Priėjau prie mašinos, su jėga atidariau dureles ir naglai įsiveržiau į vidų. Atsisėdau, jau darau duris, kai kažkokia moteriškė iš priekio išpūtus akis sako: "O atsiprašau, ką jūs čia darote?" . Susivokiau, kad įlipau ne į tą mašiną, greitai susapaliojau kažką panašaus į "Atsiprašau, sumaišiau mašinas", išlipus uždariau duris ir sparčiu žingsniu grįžau prie mūsų tikros mašinos. Viduj visi, aš irgi, vos neuždusom iš juoko, žvengėm kaip arkliai. Mažiausiai 5 minutes. Kaip visada, Gintarija, 10 iš 10.

Po dar kelių kapinių ir ilgo kelio grįžom į kaimą. Atsisveikinom ir nuvažiavom pas tetą iš tėčio pusės. Taip jau yra, kad beveik visa mūsų giminė, tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės, gyvena viename miestelyje. Nustebau pamačius Akvilę, nes ji, pagal viską, dar turėjo gulėti sanatorijoj. Pasikeitė planai ir savaitgaliui ji grįžo. Išėjom į lauką. Nuėjom į parką. Akvilė parūkė. Siūlė man, atsisakiau. Sutikom Robertą ir Aivarą. Buvom su jais. Vėliau dar prisijungė Vytautas su draugais.  Kaip visada, Gintarija viena nerūkanti. Po kelių valandų grįžom. Jaučiausi labai pavargus. Vos neužmigau. Galiausiai grįžom namo. Jaučiausi kaip vienas tų vaikščiojančių numirėlių iš TWD. Nusiprausiau, trumpam prisėdau prie kompiuterio ir tada griuvau į lovą. 

Pabaigai: Pa-ga-liau (!) ataugo plaukai. Na kaip... ataugo gal ir ne tinkamas žodis, bet palyginus su tuo, iki kokio ilgio kirpėja buvo nutrumpinus... Vėl galiu džiaugtis bent jau žemiau pečių esančiais plaukais. Tik keista, kad niekada ilgesnių ir neturėjau. Turiu magišką plaukų augimo ribą. Ilgesni nei dabar tiesiog neauga. Čiornaja magija. :( Tik kas geriausia, po kelių dienų vėl einu į kirpyklą. Neduok Dieve, vėl ne taip supras "ne daugiau 2 cm". Nudėsiu be gailesčio. 

Lapkričio 3d., 00:29