Parduodu mersą

Spėkit, kas visą penktą pamoką praleido klasės rūbinėj?

Kadangi pamokų ir pertraukų metu mūsų mokykla rakinama, prie durų per pertraukas budi mokytojai, o pamokų metu - budintysis, prasmukti praktiškai neįmanoma. Dėl to kai kurie šokinėja per langus. Kalėjimas kažkoks. Vis dėlto nusprendžiau pabandyti pabėgti. Palaukiau pamokos pradžios, nuėjau prie išėjimo. Budintis nusisukęs. Tikėjausi greitai prasmukti ir laiminga nužygiuoti namo. Bet kuuur tau. Jau dariau duris... o jos užrakintos! Tiesą sakant, aš jas taip roviau, kad nuo garso atsisuko budintis. Pasidūchinus tik greitu žingsniu grįžau atgal į rūbinę ir ant sėdėdama ant radiatoriaus likusią pamokos dalį susirašinėjau su Rolandu. Ir tūkstantį kartų prakeikiau Aistę. Išėjo į Grušą ir iš pamokų teko bėgti vienai. Nes kitiems n raidė kaip kryžius.

Vakar padariau dienyno printscreen'ą ir netyčia palikau ant dekstopo. Mama, žinoma, pamatė. Šiaip nė viena tėvų neturi savo prisijungimo prie dienyno vardų, todėl nežino, kokia ten situacija. Raudonų n raidžių, ko gero, daugiau nei pažymių. (ėėė, tik dabar pamačiau, už ką man n iš dailės? Gi buvau!) Jau tikėjausi ilgos litanijos.

Mama: Tai dabar man raštelius reikės rašyti?

Gintarija: Ne, iš tėčio dienyno pasiteisinsiu.

Mama: Palauk, o čia kaip dabar suprasti?

Gintarija: Paprastai. Parašysiu ir auklėtoja pateisins.

Mama: Tai čia taip išeina, kad bet kada užsinorėjus gali pamokas praleidinėti?

Gintarija: Panašiai. Šiandien iš geografijos pabėgau.

Mama: Nesupratau?

Gintarija: Užmiršau, kad kontrolinis, nepasiruošiau.

Mama: Klausyk, visai išnaglėjai?

Gintarija: Taigi koks skirtumas tos kelios n raidės, pažymiai normalūs.

Mama: Nu žiūrėkis. Man makaronai verda. *Išeina*

Sakyčiau reikia truputį susiimti. Muzikos kontrolinio jau mėnesį laiko neparašau, tuoj bus 2. Juolab, kad penktadienį ir vėl nebūsiu, nes pamokų metu su dalim klasės važiuojam į VDU, kur bus profesijų pakaitos. Reikėjo užsiregistruoti į penkias. Iš visų pasiūlytų pasirinkau žurnalisto, atstovo spaudai, sociologo, ministro patarėjo ir viešųjų ryšių kompanijos vadovo. Gaila, kad nebuvo didelio pasirinkimo... 

Rytoj vėl bėgu iš dvejų paskutinių (etika, istorija). Ir priverčiau bėgt Aistę. Važiuoju sveikinti buvusio skautų vadovo. Keista, labai keista bus po 9 mėnesių vėl ten užsukti. Nenoriu matyti visų tų žmonių ir nesinori vėl visų tų vaikų žaidimų, varstančių žvilgsnių ir žinučių į feisbuką. "Grįši?". Ne, niekada ten nebegrįšiu. Nors iš pradžių išėjus buvo žiauriai skaudu ir negalėdavau apie tai kalbėti be ašarų, dabar suprantu, kad visa tai buvo visiškai veltui. Tik papildomi nervai. Šiandien įžvelgiu bent milijoną dingimo iš ten pliusų. Net stebiuosi, kaip visa tai giliai man buvo į augę. Ir kaip tokie dviveidžiai žmonės galėjo būti mano geriausiais draugais. Rimtai.  

Nuvažiuosim anksčiau, nupirksim dovaną ir nuėjusios pasveikinsim. Tada pasikalbėsim, kai pradės rinktis tie šūdžiai, nueisim pas kitą buvusią vadovę Neringą. Ir vėliau tiesiog išvažiuosim. Rytoj bus visiškas viso to, kad ten buvo, užtvirtinimas ir oficialus paliudijimas, kad man pochui. Visiškai.

2013m. lapkričio 12d., 19:05