Atsargiai, streso ataka!

Šiandien po ilgo laiko tarpo vėl užsukau į biblioteką. Nors už kaklo smaugia privaloma 10 klasės literatūra, nuėjau į psichologinių knygų skyrių, kadangi dažniausiai skaitau būtent tokio tipo knygas. Akį patraukė daktaro Gail Ratecliffe "Jei stresas trukdo gyventi". Pavarčiau, labai sudomino, todėl jau po pusvalandžio gulėjau lovoj ir skaičiau. 

Apskritai, pastaruosius kelis metus stresas mano gyvenime buvo ir yra neišvengiamas dalykas. Jį patiriu kiekvieną mielą dieną, mažesnį ar didesnį, todėl knyga - kaip tik man. 

Šiais laikais gyvenimo tempas labai spartus ir kasdien stresą patiria kas penktas žmogus. Kai kurie tai supranta, bando su juo kovoti, tačiau didelė dalis leidžia stresui valdyti savo gyvenimą. Daugelis net neįtaria, kokios įtakos jis turi mūsų elgsenai, savijautai, ir, ypač, organizmui. Tikriausiai rasiu bendraminčių, kurie žino tą nemalonų jausmą tam tikrų stresinių situacijų metu. Gerklė išsausėja, kraujas virte verda, o širdis daužosi kaip pašėlusi (atskiras įrašas apie tai - čia) . Visa tai yra mūsų organizmo reakcija į patirtą stresą. Kuo jis didesnis - tuo labiau reaguoja organizmas. O jei stresas patiriamas nuolat - prasideda alerginės odos reakcijos, virškinimo, miego, nerviniai sutrikimai, galvos skausmai ir daugybė kitų problemų. Dėl streso metu į kraują išskiriamų cheminių medžiagų silpnėja imuninė sistema, pradeda pulti ligos. Žmonės kreipiasi į gydytojus, darosi tūkstantį įvairiausių tyrimų, o daktarai neranda visa tai sukėlusio veiksnio, kuris ir yra nuolat patiriamos stresinės situacijos.

Pamenu, iki šiol didžiausią stresinę situaciją patyriau, kai lankiau skautus. Įvyko nesusipratimas, dėl kurio turėjau pasiaiškinti prieš vadovą ir dar penkis skautus, su kuriais ir taip santykiai buvo pašliję. Niekas manim netikėjo, mane kaltino ir net rėkė. Neįmanoma apibūdinti, kaip tada jaučiausi. Viskas baigėsi ašarom ir drebuliu, o pasibaigus pokalbiui iš nosies pradėjo bėgti kraujas.

Iš patirties žinau, kad stresas, jei jis patiriamas dažnai, žaloja asmenybę. Tampi irzlus, perdėtai jautrus. Krenta savivertė ir net didžiausias optimistas gali tapti pesimistu. Šūdinas jausmas, dėl kurio jautiesi nelaimingas. Ilgainiui gali prasidėti ir depresija. 

Stresą patiriame ne dėl konkrečių įvykių, o dėl mūsų požiūrio į juos. Pavyzdys: gavai 2 iš matematikos kontrolinio, kuriam mokeisi visą vakarą. Tu:
a) Keikiesi, grauži save, kaltini aplinkinius, jautiesi paskutinis nevykėlis, tada dar prisimeni, kad prieš savaitę pametei raktus, vakar susitrenkei kelėną,  o kur dar...
b) Supranti, kad stengeisi ne pakankamai, nusprendi pasikonsultuoti su mokytoju ir po kelių perrašai kontrolinį. Net jei vėl nepasiseka, supranti, kad tai ne pasaulio pabaiga ir gyveni toliau.

Žinoma, antras variantas kur kas geresnis. Gyvenant visko pasitaiko ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip tam tikri įvykiai mums atsilieps. Galime juos sureikšminti, išpūsti burbulą, kaltinti save ir pasidovanoti papildomą kibirą streso, arba galim pažvelgti į tai optimistiškai, realiai įvertinti padėtį ir bandyti ją keisti. Taip, kartais stresas neišvengiamas, tačiau kiek yra tokių atvejų, kai mes patys stresuojam, net jei to galima išvengti.



Blogiausia būna, kai leidi stresui valdyti tavo gyvenimą, kai jam pasiduodi. Galbūt prieš kurį laiką nutiko kažkas, kas 'padovanojo' riebią porciją streso. Blogai. Tačiau dar blogiau, jei leidai jam tave užpildyti iki pirštų galiukų. Kartais žmogus to sąmoningai nė nesuvokia, tačiau dieną iš dienos patiria stresą dėl kažkokių tai praeities įvykių arba dėl tų pačių nuolat besikartojančių priežasčių. Tu privalai suprasti, susivokti ir susidėlioti mintis, nes tik tada gali su visu tuo kovoti ir užkirsti kelią savo emocinės, psichinės ir fizinės sveikatos traumavimui.





P.S. Rekomenduoju šią knygą!