Nieko neypatingai ypatingo

Man visada patiko skaičius trys, jis visada kažkuo ypatingas. "Trečias kartas nemeluoja, gyveno kartą 3 broliai, skaičiuoju iki trijų...", trys iš informatikos. <3

Pusę 7 ryte nuskambėjo žadintuvas. Pabudau, bet jaučiausi labai neišsimiegojus. Nusprendžiau, kad į pirmą (muziką) neisiu. Atidėjau žadintuvą 45 min.į priekį ir vėl užmerkiau akis.

Mokykloj nieko naujo. Auklėtoja serga, per anglų visas pogrupis prasiautėjom. Viena iš priežasčių,dėl ko myliu savo klasę - kartu mums niekada nebus nuobodu. Biologijos kontrolinį parašiau neblogai. Iš informatikos kontrolinio gavau 3. Per matematiką kažką supratau, iš rašyto kontrolinio gavau 7. Fizikoj sekėsi gana neblogai. Buvo tik labai šalta, o aš buvau su vasarine palaidine. Reikėjo dėtis megztuką. Bet kur tau... 

Šįryt mirė dėdės žmonos brolis. Mama gedule, o man vienodai. Aš jo nepažinojau. Žmonės miršta, nieko nepadarysi. Nežinau kodėl, bet šiuo klausimu esu visiškai nejautri. Seniau buvau labai jautri dėl visko ir pravirkdyti galėdavo kone kiekvienas blogas žodis ar nutikimas. O dabar - nežinau. Galbūt su laiku tapau daug šaltesnė ir abejingesnė aplinkai. Laikausi tos minties, kad gyvenime nėra nieko amžino. Viskas turi pradžią, viskas turi ir pabaigą. Tikriausiai dėl šios priežasties labai negreitai ir labai retai prisirišu prie tam tikrų žmonių ar daiktų. 

Pabaigai. :)