Griūva, tegu griūva...

Negaliu pakęst, kai užsidegęs kažko tikiesi, o paskui viskas tiesiog sugriūva.

Šiandien turėjau važiuoti pas Akvilę ir turėti žiauriai gerą savaitgalį. Visą dieną mokykloj laukiau, kol greičiau baigsis pamokos, grįšiu namo, susidėsiu daiktus ir išvažiuosiu. Viską taip ir padariau, jau žengiau pro duris, kai nuo Akvilės atėjo žinutė, kad nieko neišeis, nes šiandien pat išvažiavo į sanatoriją. Ir ne, ji negalėjo to pasakyti anksčiau, juolab, kad žinoti tai turėjo jau prieš kelias dienas. Nuotaika nukrito iki minimumo.

Apskritai, diena visiškai nevykus. Vakar 21:30 jau miegojau, nes visą dieną jaučiausi labai pavargus. Tikėjausi pagaliau gerai išsimiegoti. Tai taip. Pabudau nuo baladojimosi per visus namus. Pažiūrėjau į telefono ekraną - 05:11. Visuose namuose, išskyrus mano kambarį, įjungtos šviesos, durys trankomos garsiau, nei dieną, indai braška, virtuvėj įjungtas televizorius. Bandžiau vėl užmigti, bet neišėjo. Nuėjau į virtuvę, radau tėtį. Normaliai paprašiau elgtis šiek tiek tyliau, visgi penkta valanda ryto. Į akis išrėkė, kad "ne", kad "dingčiau iš akių , nes esu čia niekam nereikalinga ir ne jo problemos." Apsisukau ir be žodžių grįžau į kambarį. Atsiguliau į lovą ir geras 20 minučių tiesiog žiūrėjau į vieną tašką. Buvau apstulbus, nes taip šiurkščiai visko išrėkęs į akis ji man dar niekada nebuvo. Jei tai būtų mama, nė trupučio nenustebčiau. Bet tai buvo man labai artimas žmogus, kurį aš myliu. Skaudėjo, tikrai skaudėjo. Miegoti nebenorėjau, tiesiog gulėjau ir bandžiau sulaikyti ašaras. Galiausiai atsistojau, apsirengiau pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius, susirišau plaukus ir išėjau į lauką. Nuėjau prie panoramos, atsisėdau ir tiesiog žiūrėjau. Ir tokia laisva jaučiausi! Namie jau ištisą savaitę vieną įtampa, yra problemų, todėl vaikščioti tenka kaip ant blakstienų, jautiesi suvaržytas ir, nesuklysiu išsireiškus, tiesiog bijai kažką padaryti ne taip. Ilgai žiūrėjau ir galvojau. Apie viską, bet kartu ir apie nieką, kol mane nutraukė rytinis žadintuvas. Atsistojau, grįžau namo, nors visiškai nenorėjau. Tėvai tik man grįžus pastebėjo, jog buvau išėjus. Susiruošiau ir išėjau į mokyklą.

Mokykloj nieko gero, šiandien tuščia. Jaučiausi labai mieguista, buvo šalta, šildymas dar neįjungtas. Nuotaikos nebuvo, bet guodžiausi tuo, kad savaitgaliui išvažiuoju pas Akvilę, turėsim nerealų laiką ir panašiai. Į galą pamokų nuotaika ėjo gėryn. Grįžau namo, tėčio nėra. Mama apsimeta, kad viskas gerai. Ne, pas mus niekas nėra gerai. Neišsiplėsiu, nes tiesiog nenoriu apie tai galvoti.

Laukiau penktadienio, o dabar, kai jis atėjo, laiką leidžiu romantiškai apsikabinusi kompiuterį arba, geriausiu atveju, katiną. Atsisakiau susitikti su Deimante ir Luku, nes jau turėjau kitų planų. Dabar tie planai nuėjo šuniui ant uodegos. Nemėgstu, oj, kaip nemėgstu, kai taip būna.
Papildau: papildžiau ir šiek tiek pakeičiau "Tikslų ir iššūkių" puslapį. Buvau nuėjus į parduotuvę. Nusipirkau apelsinų ir žalios arbatos, kurią atidaviau į "Maisto banką". Dabar aš geras vaikas.