Šiltai skęstant prisiminimų jūroj

Perverčiau savo asmeninį nuotraukų albumą, kurį jau ilgą laiką buvau užkišusi giliai spintelėj. Peržvelgiau nuotraukas ir taip šilta viduj pasidarė. 

1997 metų kovo 23 dienos naktis. Nuotrauka padaryta iškart po to, kai gimiau, buvau nuprausta ir pamaitinta. 

Pamenu, kad mama nupirko naują maudymuką, bet tuo metu jis man labai nepatiko. Net verkiau, kad nenešiosiu, bet po kelių dienų jau pati visiems gyriausi ir jį rodžiau. 

Nuo mažens su bonka... 

Net nežinau, kas per įvykis užfiksuotas. Man rodos, mano gimtadienis, bet net nežinau, kelintas. Nematau, ar viena žvakutė, ar kiek. Vidury aš, po kaire pusbrolis Tadas, o po dešine brolis Mantas. Taip, tų laikų akinių mados - geriausios. ♥

Pats pats pats šilčiausias prisiminimas - penktasis gimtadienis. Iš pradžių atšvenčiau jį darželyje. Pamenu, kad žaidėm visokius žaidimus, mane kilnojo ant kėdės, piešė atvirukus. Dar pamenu, kad nekenčiau pietų miego, o tą dieną ne tik kad galėjau neiti miegoti, bet mama mane po šventės išsivedė namo. Buvo labai saulėta kovo 23 diena ir jau netoli namų pamačiau kažkokį vyrą su dideliu meškinu. Po kelių sekundžių paaiškėjo, kad tai - mano tėtis. Bėgte pasileidau link jo, pusiaukelėj dar išdribau (taip, feilinimas mano gyvenime pasireiškė jau nuo mažų dienų) ir labai stipriai jį apkabinau. Tėtį, ne meškiną, kuris buvo didesnis už mane. Namuose dar vyko atskira šventė, mama atskirai vaikams buvo prigalvojus visokių užduočių, prizų. Atmosfera, dar dabar pamenu, buvo nuostabi. ♥

Tikriausiai kiekvienas mano amžiaus kaunietis turi tokią nuotrauką. McDonalds...

Su tėčiu karjere. Būdama mažytė labai nemėgau vandens. Lipdavau į jį tik per ašaras, tačiau, kai reikėdavo išlipti, nebenorėdavau. 

Su teta Lela. Lacalut reklama. 

Aš, tėtis ir tėčio striukės gobtuvas. Žandai <33

Visada, kai atšildavo orai, mama balkone ištiesdavo čiužinį, duodavo dėžę žaislų, visokių kaladėlių, lego ir atrakciją turėdavau kokias 5 valandas.

Galbūt  dviratis ir koridorius kažkam atrodo ne patys suderinamiausi dalykai, tačiau tik ne man. Pamenu, kad atsikėlus anksti ryte prikeldavau ir tėtį. Jis iš balkono ištraukdavo dviratį (dar su pagalbiniais ratukais), kartu visus fotelius, stalus ir kitus baldus išstumdydavom į šonus, o tada koridorius bei svečių kambarys tapdavo ilga dviračių trasa. Būdavo, įsibėgėju nuo pačio koridoriaus galo ir visu greičiu lekiu į salioną, o tėtis mane su visu dviračių pagauna. Avarijų patirti neteko.

Pamenu, mama leido išplauti indus. Jaučiausi tada didžiausia pagalbininkė, nors iš tiesų tik lėkštes pamakalavau kempine, virtuvės grindys skendo, o pati buvau peršlapusi nuo galvos iki kojų. Matyt, mama po mano tokio plovimo prisidarė trigubai daugiau darbo. :D

Aš ir brolis per Kalėdas. Kiek pamenu, tų metų Kalėdos nebuvo pačios geriausios, nes tėvai susipyko ir aš, net maža būdama, puikai tai supratau. Dar žinau, kad po kelių dienų viskas susitvarkė. Tais metais Kalėdas šventėm pas tetą. Pamenu, tais metais per Kūčias siautė pūga, todėl važiuojant į kaimą buvo daug išvartytų medžių. 

Gintarijos miego ypatumai. Labai gerai pamenu įamžintą momentą, kai gulėjau lovytėj būtent tokioj padėty ir buvo labai (!) patogu. Jaučiausi labai mieguista, bet labai tingėjau keisti padėtį ir galvojau, užmigsiu ar ne. Ką gi, užmigau.

Čia dar visai mažytė. Gimiau ir kurį laiką buvau tamsiaplaukė, bet paskui nušviesėjau. Miego ypatumai 2.

Miego ypatumai vežimėlyje. 

Ir mašinoj. Pamenu, važiavom prie karjero. Apsimečiau, kad miegu. Dar dabar visiems sakau, kad iš tikro nemiegojau, bet niekas manim netiki. Nu kodėėėl.

Kai kažkada su broliu dalinomės vienu kambariu, jame stovėjo dviaukštė lova. Miegodavau apačioj. 

Demonstravau madas. O jei rimtai, tai bandžiau užsidėti striukę, nes su mama turėjom eiti į lauką. Niekaip neišėjo ir nesupratau, kame esmė. 

Nuo mažens virtuvėj buvau labai dažnas svečias. Dažniausiai viską tik laužydavau ir daužydavau. Arba susirinkdavau visus metalinius dubenėlius, iš stalčiaus išsitraukdavau medinį šaukštą šaukštą ir būdavau būgnininkė. 

Pamenu, maikę susikišdavau į kelnes, šortus arba triūsikus ir į maikės vidų prisidėdavau žaislų. Tada vaidindavau nėščią. 

Turėjau močiutę, kuri gamindavo pačius skaniausius žagarėlius pasaulyje. Kartais gamindavau su ja, atlikdavau patį svarbiausią, kaip man tada atrodė, darbą: persukdavau jas tuo ypatingu būdu. Nežinau, šitoj nuotraukoj arba žagarėliai labai dideli, arba mano rankos labai mažos. Arba išvis, čia ne ne žagarėliai. :D 

Keista, bet mažytė pirmenybę teikdavau ne lėlėms, o įvairioms kaladėlėms, lego, panašiems žaidimams. Konstruoti man daug labiau patikdavo nei rankose laikyti nejudantį žmogaus pavidalą ir už jį ar su juo kalbėti. Tačiau buvo viena išimtis: lėlė pas tetą, kuriai daviau Lelės vardą.

Kalėdos pas tetą. Po kaire mama (tų laikų mada valdo <3), dėdė, pusbroliai Tadas ir Ričardas, Kalėdų seneliu apsimetanti močiutė (kaip vėliau sužinojau), brolis su ginklu ir aš tėčio rankose, bandanti iš brolio nukniaukti ginklą.

Laisvės alėjoj prie fontano, ką tik iš kirpyklos su nauja šukuosena. Visada, kai su mama mikriuku grįždavom namo, prieš tai dar nusipirkdavom varškės spurgų iš dar dabar veikiančios spurginės. Kalbant apie mikriukus, visada sėsdavau atskirai nuo mamos, atseit va, aš jau didelė ir mikriuku važinėju viena. Tada tikėjau, kad visi būtent taip ir galvoja. :D

Kai pagalvoji, mano vaikystė buvo labai turtinga ir šilta. Keista, kad seniau mūsų šeima buvo tikrai šauni, o dabar to net nepavadintum šeima. Bėgo laikas ir daug kas pasikeitė, tačiau tų nuostabiai gerų akimirkų neatims niekas. Nepaisant to juodo etapo, buvau mylimas vaikas ir už tai tėvams liksiu dėkinga iki gyvenimo galo.