Gerb. auklėtoja,

Š.m. spalio 11d. Gintarija nebuvo pirmoje pamokoje, nes turėjo vizitą pas ortopedą. Spalio 16d. nedalyvavo istorijos pamokoje, nes ėjo pas šeimos gydytoją. Taip pat spalio 21d. nebuvo mokykloje, nes prastai jautėsi. 

Pagarbiai, tėvas S. Kasparavičius.

Žinot tą procedūrą, kai baigiantis mėnesiui tėvai turi pateisinti praleistas pamokas? Tai va, ji atėjo. Tik, mano atveju, jas teisina ne tėvai, o aš pati. Iš tėčio elektroninio dienyno paskyros. Nei mama, nei tėtis, neturi prisijungimo vardų ir net jei žinotų, jiems jų neprireiktų. Kol nepakliūnu į rimtesnė bėdą, tol pasitiki. Manau, puikiai supranta, kad savavališkai praleidžiu ne vieną ir ne dvi pamokas. Tačiau taip pat žino, kad jaučiu ribas ir pati sugebu su visu tuo tvarkytis. Pakankamai gerai mokausi ir rimtai neprisidirbu. Apskritai, nuo pat mažens buvau mokoma būti savarankiška. Ir už tai ateity tik padėkosiu. Kaip sakoma, netrauk vaikui iš po kojų akmenų, nes suaugęs ir už smėlio grūdo užklius. Kažkaip man visada atrodė, jog tie tėvų draudimai ir nuolatinis kišimasis į vaiko gyvenimą, bandymas apsaugoti nuo visko, ko tik įmanoma yra beverčiai dalykai. Kai pats savo kailiu gauni tas pamokas, nudegi, tu išmoksti pamoką visam gyvenimui ir ant to paties nepaslysti. O tuo tarpu tėvų perdėtai saugoti vaikai, kai tėvai juos paleidžia į gyvenimą, tik tada pradeda kliūti ir mokytis. 

Šį spalį praleidau 31 pamoką. 23 dėl to, kad sirgau, 8 be pateisinamos priežasties.

Šiandien susikivirčijau su rusų mokytoja. Rodė kažkokį super neįdomų filmą. Pradėjau skaityti Marijos paskolintą knygą "Baltos durys". Gavau pastabą, kad pasidėčiau. Pasidėjau. Bet po 5 minučių vėl išsitraukiau. Skaičiau, kol iš Marijos išgirdau "Slėpk knygą!". Greit įkišau į rankinę, bet mokytoja išjungė filmą ir pareiškė, kad jei nenorim žiūrėti, mokysimės iš knygų. Pasakiau, kad paskutinis kartas ir galim toliau žiūrėti, o ant tų žodžių į kabinetą atėjo socialinė. Greit nuo suolo paėmiau telefoną, užsidėjau švarką ir laukiau, kas bus. Rusų mokytoja pradėjo skųstis dėl mano, tikriausiai, žiauriausio pasaulyje elgesio. Lukas pradėjo burbėti, padėkojo už nutrauktą filmą. Rusų mokytoja kuo toliau, tuo labiau sureikšmino ir išpūtė visą tą reikalą. Tik kas keista, bendraklasiai nekaltino, neburbėjo (išskyrus Luką) ir užgynė. Net socialinė pradėjo aiškintis su Luku, kad mažiau reikštųsi, nes ir taip gresia trečias svarstymas. Galiausiai Veračka (rusų mokytoja) davė vadovėlį ir liepė parašysi skelbimą. Po kiekvienos frazės atsakydavau "aha, mhm, nu",o tai jai tik dar labiau nepatiko. Davus darbą ji toliau įjungė filmą. Parašiau skelbimą per dvi minutes, likusį laiką sąsiuvinio paraštėj piešiau žvaigždutes ir mintyse keikiausi. Kokio velnio viską taip sureikšminti. Tegul iki mokslo metų nebesitiki jokio aktyvumo iš geriausiai rusų kalbą pogrupyje mokančios mokinės. Lai apsišika galvą ir likusius metus kalbasi su sienom, nes be manęs niekas neatsakinėja. Suprantu, kad realiai tai aš čia kalta, nu bet po velnių, kam taip dramatizuoti. Aš skaičiau knygą, o ne porno filmą žiūrėjau!

Rytoj krikštynos, bet su Aiste neinam į mokyklą. Taigi, atostogos jau čia. Viena diena anksčiau. Man ir Aistei. 

Tautvydas šiandien bandė apgauti, kad kai prieš kurį laiką su Aiste skambinom Arnui (Atskirai apie tai rasi čia) , ten kalbėjo jis. Vakar tą patį sakė Aistei, šiandien man, be.t abi netikim. Galiausiai paklausė " tai ko vakar nepaskambinot?". Vis dėlto teisingai supratau! Ne šiaip vakar "prikolo forma" savo (ar Arno) numerį Aistei pasakė, kai iš mokyklos ėjom. 

Už lango lyja. Lijo ir tada, kai iš mokyklos ėjau namo. Grįžau šlapia, nes neturėjau skėčio. Ką gi, nereikės plauti galvos. 

Per lietuvių pristačiau "Įvykius, sukrėtusius Lietuvą". Gavau dešimtuką, bet mokytoja pareiškė, kad eičiau švilpt su tokiom knygom, nes jos ne mano lygio. Per aukštai, sakyčiau, kartelę man užkėlė... 

Iš kūno kultūros pabėgo didelė dalis klasės, dar dalis merginų repetavo bendram dešimtokų krikštynų šokiui. Šiandien antrą kartą šiais mokslo metais dariau kūno  kultūrą. Žadėjau maldauti, kad tik nerašytų dvejeto, kurį gavau praeitą pamoką, nes surinkau tris tašku už nepasiruošimus pamokai. Jau norėjau derėtis, kad išbėgsiu 12 ratų, jei reikės, 15, kad panaikintų vieną tašką. Bet kur tau, būtent tada, kai Gintarija pasiruošia, nusiteikia, ponios Sados (mokytoja) nėra mokykloj. Iš visos klasės buvom likusios tik mes su Neringa, jau su aprangom. Neringa, negražu sakyt, bet yra klasės atstumtoji ir, nors patyčios retos, visada krenta būtent ant jos. Niekada tam nepritariau, tekdavo pabendrauti, o šiandien labai maloniai pasišnekėjom. Labai įdomi asmenybė. Tik gaila, kad dalis klasės dar nesubrendus pripažinti kitokius žmones, tuos prie meno ir kimba prie menkiausių dalykų. Net jei jų nebūtų, sukurtų. Kvaila... 

Vos nepamiršau!

Vakar ir vėl nusprendžiau susiimti. Mėnesį laiko vėl tingėjau, nesportavau, rijau saldumynus ir valgiau naktim. Kadangi esu tikriausiai per silpnos valios viena laikytis tokio režimo, suradau labai fainą žmogų, kuris pasirašytų visam šiam reikalui kartu su manim. Tas žmogus yra bloggerė Agnė. Kodėl Agnė?Šiaip. Ekspromtu. Vakar susirašinėjant FB. Taip, kad oficialiai pasižadam (Agne, šiuo metu dėk dešinę ranką prie širdies!), jog 10 dienų (skaičiuojant nuo vakar) kiekvieną vakarą sportuosim ir nesuvalgysim NĖ VIENO saldumyno! Lygiai po 10 dienų mūsų abejų tinklaraščiuose atsiras įrašas, kuriame prisipažinsim, kaip sekėsi. Palinkėkit sėkmės.