Paplokit man. Fail again...

Ne, čia jau viršūnė. Aš žinau, kad turiu talentą feilinti visur ir visada, kai tik tam yra proga. Tik kad šitaip... 

Šįryt ruošiausi kiek per ilgai. Nesinorėjo vėluoti į pamokas ir vėl rašyti pasiaiškinimo, todėl nėjau pėškute. Įlipau į sausakimšą 24 mikriuką. Gatvėse, kaip ir kiekvieną rytą, buvo didžiuliai kamščiai, o per perėjas ištisais srautais "plaukė" žmonės. Kelias nebaisiai tolimas, bet gerokai prailgo. Užsižiūrėjau į kažkokį trenktą (labai trenktą!) vaikinuką, kuris labai įsijautęs lingavo į mikriuke grojančios "69 Danguje" dainos ritmą, plačiai šypsojosi gana kvaila šypsena, kartais atsisukdavo į mane, bet kur kas įdėmiau stebėjo kitą vaikiną, stovėjusį priešais. Atsitokėjus pasižiūrėjau į kelią ir jau ruošiausi stabdyti mikriuką, nes netoli turėjo būti mano stotelė. Taaaaip... Vienas velnias žino, kodėl būtent šį rytą mikriukas nutarė pakeisti maršrutą. Rezultatas: skubiai išlipau ir susivokiau esanti Milikonių kalno apačioje. Buvau su aukštakulniais ir gerą kilometrą turėjau lipti kalnu aukštyn. Ir ne, ne asfaltuotu ar bent jau pramintu takučiu, o kažkokiais grioviais! Nežinau, kiek kartų nikstelėjau kojas. Buvo labai pikta dėl tokio nesusipratimo. Labai reiškia LABAI. Buvo aišku, kad praleisiu pirmą pamoką. Kai įveikiau tą prakeiktą kalną, iki pirmos pamokos galo dar buvo laiko, todėl nuėjau į polikliniką pasiimti pamokų pateisinimo. Žinoma, administracijoj būtinai turėjo dirbti naujokė, kuri tikriausiai net nenutuokia, kas per daiktas yra kompiuteris ir kaip reikia pildyti tam tikrus sąrašus ar tiesiog išduoti pažymą. Gerą pusvalandį sukandusi dantis šypsojausi ir laukiau, kol susigaudys kas ir kaip, jau net galvojau, kad ir į antrą teks vėluoti. Galiausiai gavau pažymą ir sparčiu žingsniu patraukiau į mokyklą. Spėjau.

Labai (!) nervino kažkokia nauja pavaduojanti istorijos mokytoja ir vis dar buvau LABAI nepatenkinta dėl sėkmingo ryto, todėl išsiliejau Aistei, kuri vis dar neatėjo į mokyklą. Per chemiją gavau atsakymą, tik ne iš Aistės, o iš jos mamos. Fun. Ne, Gintarija, tu nesumašei adresatų ir nenusiuntei visos keiksmažodžių lavinos Aistės mamai. Ne. Pradėjau visu garsu juoktis. Nors nežinau, gal ir verkt reikėjo. Laimei, jos mama neturi mano numerio, bet jaučiu, kad vis tiek nutuokia, jog aš rašiau... Nesirodysiu akyse mėnesį.

Per antrą chemiją rašėm kontrolinį. Daugiau 6 nebus. Perrašysiu trečiadienį. Kokio velnio aš tada turėjau susirgti...

Per matematiką pradėjom naują skyrių. Raidelės, iksiukai, ygrikai, trupmenos, lygčių sistemos, kvardratinės lygtys... Būtent tai, kame visiškai nesigaudau. Nekenčiu matematikos. Kol nėra viso to, tol moku, kai tik prasideda sunkioji dalis, amen.

Per lietuvių vos tvardžiausi, kad nesusjuokčiau per visą klasę. Algirdas šovė tokią nesąmonę, kad abu likusią pamokos dalį suole prasipurtėm. 

Šiąnakt miegojau 3,5 val. Taip, būtent tiek. Pusę 3 nuėjau miegoti ir kėliausi 6, kad padaryčiau likusius namų darbus, nes tiesiog esu per didelė tinginė juos padaryti laiku. 

Apskritai, jaučiuosi įsitempus. Ne tik dėl mokyklos ir 7 kontrolinių. Galvoj knibžda daug įkyrių minčių, jau kurį laiką nepaliekančių manęs ramybėj. Oras už lango vis labiau šąla. Šąla ir mano pėdos. Pamiršk, Gintarija, laikus, kai namie nenešiojai šlepečių. Šiandien Gabija liepė grįžus iškart padaryti namų darbus ir dešimtą vakare jau miegoti. Taaaip. iki šiol namų darbai nepaliesti. Garantuoju, kad jau po kelių valandų miegosiu, nes akys limpa (dabar laikrodukas dešiniame ekrano kampe rodo 18:05), o namų darbus darysiu ryte. Dievinu baltą šokoladą ir žalią arbatą. Kažkas tobulo. Namie šalta, iki šildymo sezono dar teks palaukti, tad kol kas šildo tik arbata. Pastebėjau, kad bloggeris Google Chrome užima pirmą vietą tarp lankomiausių svetainių. Ką gi...