Kai išorinis vaizdas neatitinka vidinės būsenos

Nuotaika net ne lygi nuliui. Lygi geram minusui. Širdis muša tris kartus greičiau, nei įprasta. Mažai trūksta iki to, kad drebėtų rankos. Krūtinę slegia akmuo, o gerklėj tarsi gniužulas. Viduje siaučia viesulas, skauda. Kraujas virte verda. Kūno temperatūra šiek tiek aukštesnė, jaučiasi.  Burna išsausėja. Tačiau veidas nieko neišduoda. Akys tokios pačios, net neblizga. Mirksėjimas nepadažnėjo. Neįtemptas nei vienas veido raumuo, o prireikus galiu net nusišypsoti. Tik žvilgsnis kitoks. Kūnas irgi neišsiduoda. Rankos ramioj padėty, koja užkelta ant kitos kojos, raumenys neįtempti. Kvėpavimas nepadažnėjo. Tik laikysena šiek tiek kitokia. Būtent taip jaučiuosi ir elgiuosi, kai kažkas viduj paliečia tą giliausią vietą.. Kai pagalvoji, aplinkiniai net nesuprastų. Ir gerai. Taip atrodai stiprus ir sunkiai palaužiamas. Galbūt net nereaguojantis į aplinką, neišvedamas iš kantrybės. Sunku tvardytis, kai viduje jautiesi taip, tarsi kažkas tave plėšytų. Tačiau kur yra pastangos, ten yra ir rezultatas. O galbūt tai tiesiog savisaugos instinktas, kuris vienintelis lieka tuo metu? Kai atrodo, jei tą vietą palies dar kartą, sprogsi? Ko gero.  Keista, kaip kartais išorė gali neatspindėti vidaus. Kiek daug gali reikšti sudaromas vaizdas. Ir kaip lengva visu tuo patikėti. Tačiau viskas ir yra dėl to vaizdo. Galbūt apgauni aplinkinius, tačiau ne save. Gali vaidinti, jog tau nerūpi, tačiau mintys nuo to niekur nedings. Tai ir yra blogiausia. Kai bandai apgauti pats save, tačiau supranti, kad nieko iš to nebus. 

Labiausiai savyje nemėgstu to, kad mane taip lengva išmušti iš vėžių. Bet didžiuojuosi tuo, jog sugebu to neparodyti. O po kurio laiko nusiviliu, nes išorinis vaizdas neatitinka realybės. Viduje vis dar jautiesi taip pat. Gaila...