Ar bus normalu, jei pasakysiu, kad kuo toliau, tuo dažniau pasitaiko tokių akimirkų, kai nekenčiu savo mamos? Kai per tas akimirkas nejauti nei lašo meilės, tik didelį pyktį ir nieko daugiau.
Kartais negaliu pakęsti savo mamos, jos išorės jos vidaus ir visos jos. Nekenčiu, kai ji dėl savo problemų (ilgainiui man jos tapo visiškai nebeįdomios) išsilieja ant manęs ir kitų, kai save išaukština iki tokio lygio, kokio iš tikrųjų niekada nepasieks, kai į aplinkinius žiūri iš aukšto, kai mane nuvertina, kai bando primesti savo valią, kai sau būna visada teisi tik ji pati, kai už akių stumia ant visos tėčio giminės, o prie akių lenda jiems į užpakalį. Arba kai puola į isteriją dėl menkiausių dalykų. Kai keikiasi taip, kad keiksmažodis tampa kas antru žodžiu. Kai į viską žiūri pesimistiškai, iš nieko padaro problemą, sugadina nuotaiką kitiems, vien dėl to, kad tuo metu be nuotaikos ji. Nervina jos pasenęs požiūris, nesupratimas, impulsyvumas, daug didesnis nei mano. Mane nervina jos charakteris, jos ydos, jos išvaizda, eisena, balsas net buvimas šalia ir tas pats žvilgsnis. Viskas.
Kiek pamenu iš seniau,I LABAI retai ši jos jaučiau motinišką šilumą. Apskritai, jei patekčiau į bėdą, ji būtų tik 10 žmogus, kuriam skambinčiau. Sunkiausiai momentais ji niekada manęs nepalaikydavo. Dažniausiai todėl, kad nieko nežinodavo. Ji niekada nebuvo ir nebus tas žmogus, kurį prisileisčiau arti. Išvis, kai pagalvoji, vieninteliai mus siejantys dalykai tai kraujas ir vieni namai. Niekada į ją nesikreipiau motiniško patarimo ir nepasipasakodavau net sunkiausiais gyvenimo momentais. Net apie patyčias mokykloj ji nieko nežinojo. Taip, aš jas patyriau, 5-8 klasėj. Užtat užsigrūdinau iki tiek, kad dabar niekam neleidžiu ir niekada neleisiu manęs žeminti. Pamenu, kai namo grįždavau verkdama, ji tik rėkdavo ant manęs, kad nustočiau bliauti ir net nepasidomėdavo, kas nutiko. O jei pasidomėdavo, man užsiminus pareikšdavo, kad pati kalta.
Pamenu, kad ji niekada neidavo į mokykloje vykusius renginius. Gal skamba kvailai, bet būdavo skaudu. Kad ir tada, per motinos dienos koncertą, kai pabaigoj vedančioji pasakė "dabar galite bėgti pas savo tėvelius ir įteikti atvirutes". Visi nubėgo. Ką dariau aš? Stovėjau viena. Neturėjau kur bėgti. Nes mano tėvų nebuvo. Tėtis negalėjo ateiti, o mama tiesiog neatėjo. Tiesiog. Klasės ekskursijos su tėveliais? Gintarija viena. Tėvų susirinkimai? Niekas nesilankė nuo 4 klasės. Elektroninis dienynas? Neįdomu, neužsuko nei karto nei šiais mokslo metais, nei apskritai nuo tada, kai jis atsirado. Daugelis sakytų, kad man gerai, manęs nekontroliuoja. Tačiau manimi niekas net nesidomi.
Tėtis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, todėl jo dažnai nebūna namie. Ryšys dažniausiai palaikomas telefonu. Mama namie nuolat. Tai ir erzina. Pavargau nuo jos jau labai seniai.
Tėtis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, todėl jo dažnai nebūna namie. Ryšys dažniausiai palaikomas telefonu. Mama namie nuolat. Tai ir erzina. Pavargau nuo jos jau labai seniai.
Galbūt dabar atrodo, kad visiškai jos nemyliu. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Galbūt myliu. Kitaip nerūpėtų dabartiniai mūsų santykiai. Pagarba mamai? Tik dėl vaizdo. Pas mus dažnai viskas tik dėl vaizdo. Nervina jos norėjimas, kad aplinkiniai apie ją galvotų kuo geriau. Kaip apei gerą mamą, draugę, žmoną... Iš šono daugelis pagalvotų, kad tarp mūsų viskas gerai. Tačiau tarp mūsų nėra nieko. Ryšys labai silpnas. Ir tai, jį palaikom tik konfliktuodamos, rėkdamos viena ant kitos ir viena kitą skaudindamos. Dar per įprastus buitinius dalykus.
Pamenu, kai buvau maža, negalėjau matyti savo mamos verkiančios, verkdavau kartu su ja ir man skaudėdavo taip pat kaip jai. Nors nežinodavau, kodėl. Tiesiog. Tai buvo mano mama. O dabar? Nulis emocijų. Galbūt ten, kažkur giliai, kažkiek ir skauda. Bet per silpnai, kad normaliai pajusčiau. Dažnai tos ašaros pasirodo dėl manęs. Man neberūpi. Įskaudinau? Pati buvau ne kartą įskaudinta. Būtent jos. Ir būtent ji dažnai dar dabar mane priverčia jaustis nieko verta. Tad kodėl aš turėčiau nusileisti? Todėl, kad ji mano mama? Nebent popieriuose. Bet ne širdyje.
Nesistebiu, kad tėtis vis dar su ja tik dėl manęs. Žinau tai, girdėjau pati savo ausimis, netyčia. Nesistebiu, kodėl dažnai jos niekas nemėgsta, nebent tie, prieš kuriuos ji pati save pristato taipp, kaip to nori.
Nežinau, net mintys nesidėsto normaliai. Tiesiog. Šiandien ir vėl turėjom didelį konfliktą. Tik šį kartą jis buvo kažkuo išskirtinis. Abi į akis viena kitai išrėžėm, kad aš nenoriu, jog ji būtų mano mama, o ji nenori to paties. Kad man jos gėda. Kad man ji nerūpi, o aš nerūpiu jai. Kad mano brolį ji visad mylėjo labiau, nes jis mylėjo ją. Tada pareiškiau, kad nenoriu jos matyti. Ir tai tiesa. Dabar šį įrašą rašau iš Aistės kompiuterio, nes esu pas ją. Nakvosiu pas ją. Ryt anksti važiuoju į kaimą pas tetą. Ir jei rimtai, nežinau ar noriu iš ten grįžti. Taip, man tik 16, bet su mielu noru gyvenčiau atskirai.
Galbūt iš šono šis įrašas labai kvailas, tačiau nebegaliu visko laikyti viduj. Vis dėlto man skauda. Iš vidaus. Juk šeima turėtų mylėti vieni kitus, palaikyti, būti kaip kumštis. Kaip filmuose. O pas mane visi pjaunasi. Tik tėtis kaip žmogus. Ir tai ne visada, taipogi ne tobulas, bet nekyla ranka apie jį rašyti blogai. Jis myli mane, kartoja man tai kiekvieną dieną. Aš myliu jį. Tikiuos, taip bus visada.
 |
| Mama |
 |
| Tėtis :* |
Labai gylus įrašas. Mano tėvas yra gan panašus į tavo mama, daug žodžių kuriuos perskaičiau galėčiau pritaikyti jam. Mano "šeima" Niekada nebuvo normali aš jos nė nepavadinčiau šeima. Nenoriu čia visko pasakoti, bet tiesiog tu esi tokia ne viena. 2 metai ir galėsi kaip nors pradėti kurti savo gyvenimą, linkiu tau stiprybės.
AtsakytiPanaikintiAčiū. Smagu, kad ne viena tokia esu. Stiprybės ir tau! :)
PanaikintiDidelės stiprybės tau ir dar didesnis linkėjimas, kad viskas būtų gerai. Gal viskas susitvarkys. Juk ir po didelės audros išlenda saulė. *hugs*
AtsakytiPanaikintiAčiū, tikėkimės, viskas bent kiek aprims. *Double hugs* ;)
PanaikintiO jetau! Niekam nelinkėčiau to paties, kaip tau. Dažnai pagalvodavau, kad mano mama bjauri, ji manęs nemyli ir pan., bet kai perskaičiau tai, ką tu parašei, nusistebėjau. Nes man niekad nieko panašaus nebuvo. Linkiu labai labai didelės kantrybės ir supratimo! Mama man nuo mažens kalė į galvą, jog tai, ko tėvai neduoda tau, stengiesi to suteikti savo vaikams... Todėl esu įsitikinusi, jog tavo vaikai bus patys laimingiausi! :) Sėkmės tau :*
AtsakytiPanaikintiTaip, mano vaikai bus patys laimingiausi! Nieko tokio, niekas nemirė, tad didelės katastrofos ir nėra. Bent jau man. Rašant šitą įrašą net viduj niekas nesuvirpėjo. Tiesiog būna, kai žmonės,kurie tau turėtų būti patys artimiausi, tau reiškia labai mažai. O tu - mylėk savo šeimą ir brangink, kadangi, kiek žinau, su tavąja viskas tikrai gerai. Bučkis. :*
PanaikintiPuikiai tave suprantu ir žinau tą jausmą, kai nuo tavęs nusisuka artimieji. Savo mamą aš myliu ir gerbiu, kad ir kokia ji kartais būna.. Žinau, kad viską daro mano ir brolio gerovei. Neslėpsiu, būna atvejų kai mes taip žiauriai susipykstam, kad mintyse pasakau, tą patį ką ir tu. Su mama mes niekad nebuvom geriausios draugės.. Gal nebent vaikystėje, kai buvau ta maža mergaitė. Nepasakoju jai savo problemų, paslapčių ar dar kitokių panašių dalykų, kuriuos kitos paauglės pasakoja būtent mamai. Nežinau kodėl. Su tėčiu aš sutariu tikrai geriau, bet tikrai nenuvertinu mamos, kuri kaip sakiau, dėl mūsų tikrai labai stengiasi. Mūsų pykčiai, palyginus su tavo, tai tik smulkmenos.. Linkiu tau begalinės sėkmės, stiprybės ir, žinoma, gerėjančių santykių su mama. :)*
AtsakytiPanaikintiAčiū labai :*. Deja, nelabai kas tvarkosi, nebjauciu jai jokios pagarbos. O tokiu pykciu, kaip tavo, man irgi buvo, ypac tavo metuose, dabar as uz tave kiek vyresne, tai ir pykciai kitokie... Daug rimtesni. O siaip, vertink sao mamuka, nes, kiek supratau, del taves ji stengiasi ir tave labai myli. :)
PanaikintiSėkmės ir stiprybės Tau :). Su mano mama irgi būdavo panašiai, bet kai paaugau, supratau, kad brangiausia man vis dėl to ji. Kad ir kokia bebūtų. Mes su ja kaip geriausios draugės, vis dėl to. Bet įsivaizduoju Tavo situaciją ir dar kartą linkiu tik geriausio!
AtsakytiPanaikintiAciu tau! Na, tikekimes, ir musu santykiai veliau pageres. Smagu, kad tau viskas susitvarke, galbut susitvarkys ir man. Nors paskutinis konfliktas tikrai isskirtinis buvo... Beeet. Niekada nesakyk niekada, tiesa? :)
PanaikintiUžjaučiu.... Bet tu turi teisę pati nuspręsti savo jausmus, nesvarbu, kad ji tavo mama. Juk kiek žmonių su tėvais susitaiko tik kai pastarieji guli mirties patale? (Aišku, to niekam nelinkiu). Su tėvais nesipyksi tik jei su jais nesikalbėsi. Pvz.: Aš savo tėtį matau 1-2 kartus per metus ir barnių nekyla :) Skambinu tik knygų prašydama (mano tėtis uždirba gana daug, mamai jis skolingas apie 200 000 tūkst. tad nieko tokio kad truputi mane apipirks :3)
AtsakytiPanaikintiOho, na ir pinigu sumele... Zinoma, turiu teise ir puikiai taip suprantu, dabar taip ir darau. :) Sedziu kaime vis dar. O siaip, kai su zmogusm retai susitinki, tai ir nebelieka laiko neigiamiems dalykams, tad pritariu tau. :)
PanaikintiUžjaučiu tave. Na, mes su mama, kartais susipykstam, bet niekada nesusipykom taip. Dažniausiai apsirėkiam ir po 15 minučių vėl būnam geriausios draugės. ;)) Sėkmės ir stiprybės, tau ir kitiems šeimos nariams. Tikiuosi, kad tavo mama susipras, jog tu ir tavo brolis turi būti jai viskas, kas svarbiausia. ;)* Esi labai mielas žmogutis ir šaunu, kad išsipasakoji kitiems...
AtsakytiPanaikintiAciu tau. Tragedijos dideles nera, tai gal ir uzuojautos nereikia... Beeet. Vis tiek aciu :p Pas mane irgi seniau tokie pykciai budavo, bet su laiku paastrejo... O beje, jei ~20 nesusiprato, tai nesusipras ir veliau, tokio ji jau charakterio zmogus. Bjauraus. Visada teisi tik ji, turi keistis aplinkiniai ir ju poziuris, o ne jos... Net dabar nervai sukilo. ;D O taip, tai aciu tau labai. Esu kaime ir negaliu atsijungti nuo tetos gmailo, tad komentuoju ne per savo blogger paskyra :)
PanaikintiSkaitydama tavo įrašą radau vietų, kurios taip primena mano jausmus. Kažkas savo. Mano tėvai išsiskyrę, gyvenu su mama, o mano tėtis nelabai manim ir tesidomi. Seniau prarastą laiką bandydavo atpirkti pinigais ir dovanomis, bet juk kas iš to. Ir kas labiausiai nervina - jis apie save nuolat bando sudaryti gerą įspūdį, kuris kardinaliai skiriasi nuo realybės. Laikykis. :)
AtsakytiPanaikintiNa, laikausi, jau .. net nezinau, kelios dienos. Esu kaime dabar, negaliu atsijungti nuo tetos gmailo, todel komentuoju ne per blogger paskyra. Vienu tevai tokie, kitu mamos, mano atveju mama, o tavo tetis. Tavo tetis is tiesu bent jau bandydavo atpirkti, o mano ka? Atpirkdavo irgi. Rekimu ir priekaistavimu. Visada taipp buvo, visada ir bus. Nekenciu jos. Rimtai, neperdedu. ;D O siaip - laikykis ir tu :)
Panaikinti1 ir 3 pastraipos lyg apie mano mamą. Ji apskritai,dar ir labai griežta,kartais pasijaučiu lyg kalėjime. Bet matosi,kad Tau daug skaudžiau. Linkiu daug stiprybės ir linkiu,kad vis vien kokia ji bebūtų,su ja susitaikytumėt ;)
AtsakytiPanaikintiSusitaikysim, bet niekada nebus kaip anksciau. Liko 0 pagarbos jai. Kaip bebutu, aciu tau. :) O del grieztumo - manau, su metais turetu mazeti jso tas grieztumas, ne? :)
Panaikinti