What's wrong with me?

Negaliu pakęsti to, kad taip giliai viską imu į širdį. Kad dėl menkiausių dalykų taip žiauriai nervinuosi. Atrodo, kartais su tuo pykčiu sunaikinsiu save. Nesuprantu, kas man darosi. Kodėl kartais į viską taip jautriai reaguoju. Kodėl menkiausias susinervinimas perauga iki to, kad baigiu save sugraužti? Rimtai. Arba, dar blogiau. Vienas menkiausias neigiamas dalykas gali priminti visas nuoskaudas. Ir tada susikaupia viskas, o tu sėdi ir gruziniesi dėl visko. Nekenčiu tų akimirkų, kai viskas suskaupia į didelį gniužulą. O tada pagalvoji ir supranti, kad problema ne tame viename neigiamame dalyke, dėl kurio susinervinai. O tame, kad per ilgai stengiesi išlikti ramus, į daug ką numoji ranka. Ir kai viskas susikaupia ir tereikia vienos mažytės žiežirbos, kad sprogtum, pratrūktum. O kai taip nutinka, būna negerai. Man ir mano nervinėms ląstelėms. Bet blogiausia ne tai. Blogiausia būna, kai pasiimi telefoną, pereini adresų knygelę ir supranti, kad tokiu atveju neturi kam parašyti ar paskambinti. Net įsijungus feisbuką, ten nieko nerandi. Daugiau kaip 300 draugų, o tu jautiesi vienas kaip pirštas. Arba net kreiptis nesinori. Jei nori nuoširdaus atsakymo, net nesikreipk. Geriausiu atveju gausi atsakymą "nesiparink, viskas bus ok", vien iš mandagumo, kad tik ką parašyti. Daug kam atrodo, kad esu šalta, nereaguoju į aplinką. Bet kartais šoninis vaizdas visiškai neatitinka realybės. Kiekvienas mes viduje turim tą vietą, kurią palietus galima rimtai sužeisti, po kurios skaudės iš vidaus. Nežinau, kas aš per žmogus. Kartais tereikia vienos menkos žiežirbos, kad ta vieta būtų paliesta. Galbūt per ilgai savy viską kaupiu. Kai pagalvoji, kartais geriau kalbėtis su baltu popieriaus lapu ar net diena, nei su žmogum. Pripažinkim, visi mes bent kartais savanaudžiai. Aš, tu, visi kiti. Net sakiniai normaliai nesiriša, rašau 3 temom iš karto. Ir gerai. Svarbu, išlieji savo mintis. O tada pasidaro lengviau.